Pasaulio gydytojo kelias

Frankas Kardele (Frank Cardelle) – žymus Amerikoje gimęs indėniško kraujo turintis psichologas, aplankęs daugybę šalių. Prieš tapdamas gydytoju, Frankas nuėjo sudėtingą kelią.
 

[klausimas]Jūs save vadinate pasaulio gydytoju. Kodėl tapote keliaujančiu psichologu? [/klausimas]
Keliauti mane tiesiog šaukia mano indėniškas kraujas (pašnekovas juokiasi). O jeigu rimtai, manau, kad tai atveria naujas galimybes.
Pamenu, kaip būdamas mažas sakydavau mamai, kad, kai užaugsiu, apkabinsiu pasaulį. Ji tuomet šypsodamasi glostydavo man galvą. Vaikiškas troškimas, manau, virto tikrove, nes mano kelionės po pasaulį leido man savotiškai „apkabinti pasaulį“. Po trisdešimties metų gyvenimo kelionės, iš kurių penkiolika praleidau važinėdamas po pasaulį, leido man suprasti, kad kiekvienam iš mūsų lemta patirti nepaprastą kančią, išpirkti pasaulį, tačiau tai turi vykti ne siekiant kolektyvinės pergalės, o tyliai įveikiant savo asmeninę neviltį.
[klausimas]Jūsų knygoje nemažai asmeninio gyvenimo detalių, atvirų pasakojimų. [/klausimas]
Iš savo klientų prašau ir laukiu atvirumo, kitaip neįmanoma veiksmingai gydyti. Turiu būti atviras ir su jais. Galbūt mano atvirumas privers ką nors susimąstyti, gal kuriuose nors knygos puslapiuose žmonės perskaitys panašią į savo gyvenimo istoriją. Tikiu, kad skausmą patyręs medikas tampa artimesnis į jį pagalbos besikreipiančiajam. Sunkiomis ligomis sergantys žmonės nežiūri į mane įtariai ir nepasitikėdami, kai sakau, kad suprantu jų sielos skausmą. Aš taip pat girdėjau siaubingą diagnozę – vėžys. Aš patyriau daug vaikystės traumų, gyvenau savotiškoje tremtyje, suvokiau karo grėsmę. Mano pamokos padeda man rasti kalbą su žmonėmis.
[klausimas]Kokios tos pamokos?[/klausimas]
Vienas dalykas, kurį supratau, yra tai, kad visą laiką mums duodamos gyvenimo pamokos. Štai kažkas kažką pasako arba mūsų akys pagauna kokį nors judesį, ir mums staiga ateina mintis. Ją galima perskaityti ir kokioje nors knygoje, žurnale, laikraščio eilutėje.
Galima mokytis iš daugybės dalykų. Mes galime gimti turtingoje arba vargingoje šeimoje. Mūsų tėvai gali būti garsūs ir visuomenės gerbiami žmonės ar policijos ieškomi nusikaltėliai ir visuomenės atstumtieji. Ir vienu, ir kitu atveju tik susitaikius su likimu išmoksime visas gyvenimo pamokas.


Mano pamokos buvo skausmingos: agresyvus tėvas ir dar žiauresnis patėvis, karo grėsmė, migracija iš tėvynės, sunki onkologinė liga ir daugybę kartų moterų daužyta širdis.
Aš visuomet sau ir kitiems užduodu keletą klausimų: ar šiame gyvenime žinome savo kelią? Tą, kuris mums skirtas? O gal mes dairomės į visas puses ir einame skirtingais keliais? Jeigu jau žinote atsakymus, pasidalykite savo patirtimi su kitais, jeigu ne, mokykitės, o jeigu sunku tas pamokas ištverti, kreipkitės pagalbos į psichologus.
[klausimas]Papasakokite apie savo indėniškas šaknis. [/klausimas]
XVIII amžiaus pabaigoje čerokių genties indėnai, gyvenę nuo Karolinos iki Džordžijos, prezidento įsakymu buvo išginti į Oklahomos rezervaciją, kur ir dabar tebegyvena dauguma jų palikuonių. Vienas iš mano pusbrolių, tyrinėjęs šeimos medį, išsiaiškino, kad iš mano motinos pusės mes esame dviejų iš išlikusių toje sunkioje kelionėje indėnų palikuonys.
Aš kurį laiką dirbau psichologu indėnų rezervate. Man buvo skaudu matyti savo protėvių palikuonis, pažemintus, kenčiančius ir dažnai kovojančius su žalingais įpročiais. Tačiau tie žmonės vis dar išsaugojo didingą indėnų sielą ir išmintį.
Mano indėniškas kraujas man aiškiai prabilo, kai teko susidurti su karo siaubais. Tuomet pasižadėjau sau, kad kovosiu su jėgomis, kurios sukelia didelius (pasaulinius, valstybinius) ar mažus (šeimyninius, darbinius) karus. Tos jėgos – tai neišmanymas, tamsumas, godumas. Tai žmogaus priešai, kuriuos jis pats susikūrė ir su kuriais turės ilgai kovoti, kad pagaliau pajustų ramybę ir darną.
Indėnai mėgsta tapatintis su žvėrimis, pavyzdžiui, man buvo priskirtas vilko vardas. Kiekvienas gyvūnas turi teigiamų ir neigiamų pusių. Kai išsiaiškinsime, kokie žvėrys mumyse slypi, suprasime, su kokiomis savo savybėmis reikia kovoti, o kokias puoselėti. Mes patys išsiugdome šiuos žvėris, įsileidžiame juos į savo vidų ir todėl turime prisijaukinti. Antraip jie sunaikins mus iš vidaus.
[klausimas]Kaip Jūs susidorojate su gyvenimo stresais?[/klausimas]
Aš galbūt truputį kitaip žiūriu į stresą. Pirma, dėl to, kad esu psichologas ir žinau, kaip jis mus veikia, antra, dėl to, kad, patyrus didelius stresus, visi kiti atrodo mažesni ir ne tokie reikšmingi. Stresu laikau sudėtingus gyvenimo sprendimus, kai tenka rinktis ir sunku numatyti pasirinkimo pasekmes. Tokiais atvejais aš stengiuosi pasitraukti nuo įtampą keliančios aplinkos ar žmogaus. Kartais išeinu pasivaikščioti arba nuvažiuoju kur nors automobiliu, pabūnu gamtoje, pasižiūriu filmą ar užeinu į kavinę pavalgyti. Kartais lieku vienui vienas.
Manau, kad gyvenimas – tai filmas, o mes jo režisieriai ir pagrindiniai aktoriai. Juk galime imti ir perrašyti scenarijų ir sukurti tokį filmą, kokio mums reikia. Svarbu išmokti girdėti širdį, nes joje yra didelės išminties ir žinių šaltinis. To ir linkiu žurnalo bei laidos „Sveikas žmogus“ skaitytojams ir žiūrovams.

Populiariausi straipsniai

Parašykite savo nuomonę

  • :)
  • (happy)
  • :D
  • (super)
  • (hi)
  • (red)
  • (fu)
  • (fool)
  • (weird)
  • :P
  • :(
  • (hooray)
  • (bad)
  • (think)
  • 8|
  • (ok)

Straipsniai šioje grupėje

Video

Naujausi gydytojų atsakymai

Mūsų draugai