“Gydomą ligonį matyti kaip savo kūrybos objektą”

Pasirinkimas

“Gimnazijoje aistringai domėjausi chemija. Mokytoja man parūpindavo chemijos vadovėlių, skirtų aukštosioms mokykloms. Matematikas sakydavo, kad esu jo geriausias mokinys. Neblogai piešiau, o mano lietuvių literatūros rašinius, žinojau, garsiai skaitydavo mokytojų kambaryje. Pasirinkau mediko profesiją. Noras tapti gydytoju ir padėti kenčiantiesiems galbūt glūdėjo pasąmonėje. Pokario metais mažame Lietuvos miestelyje nė kalbos nebuvo, kas yra geras gydytojas. Kybartuose dirbęs rusų tautybės gydytojas, su kuriuo sunkiai galėjome susikalbėti, nebuvo įkvepiantis pavyzdys. Daugiau lėmė perskaitytos knygos - N.Kronino “Citadelė”, H.Korsakienės “Gyveniman išėjus”, pamatytas kino filmas apie mediko gyvenimą.
Vilniaus universitete (VU) baigiau medicinos studijas, vėliau tapau medicinos mokslų daktaru. Vėliau VU vakariniame fakultete įgijau filologo, anglų kalbos ir literatūros dėstytojo diplomą. Taip išsipildė dvi mano svajonės.”
 

Studijos ir pokario “specifika”

“Studijuoti buvo šaunu. Vargas, lydėjęs nuo mažumės (karo metu netekome ir namų, ir tėčio), neapleido ir studijų metais. Stipendija nedidelė, pagalba iš namų - reta, bet eiti pirmyn padėjo jaunystė ir noras mokytis. Medicinos fakultete vyravo demokratiška atmosfera. Vis tik reikėjo atsargumo, nes būdami tarp draugų, negalėjome žinoti, ar kuris nepriklauso KGB. Tada sakydavome, kad aukščiausias pastatas Lietuvoje - Saugumo rūmai prieš Lenino aikštę, nes iš jų matyti Sibiras ir Karaganda”

Dėstytojai ir profesijos mokytojai

“Nors neturėjome gerų vadovėlių, paskaitos buvo labai aukšto lygio. Fakulteto dekanas šviesaus atminimo prof. Salezijus Pavilonis buvo nuostabus žmogus, eruditas. Ne tik mes, studentai, bet ir administracija jį vadino “dekanisimus”. Jam patarus pasirinkau otorinolaringologiją, nors maniau būsiąs akių gydytojas. Labai man imponavo VU medicinos fakulteto farmakologijos katedros vedėjas profesorius H.Polukordas. Jį labai mylėjau. Aspirantūroje II Maskvos N.Pirogovo institute mane žavėjo akademikas B.Preobraženskis, garbaus amžiaus senosios kartos rusų inteligentas, beje, nepartinis. Jis mane mokė ne tik operacijų technikos, bet ir pedagogikos bei mokslo vingrybių.
Su ligoniu, sakė akademikas, reikia elgtis kaip su artimu savo draugu ar tėvu, motina ir padėti taip, kaip norėtum, kad tau padėtų. Ši mokykla bei dvasia likusi manyje ir šiandien, drauge su iš Vakarų šalių kolegų perimta operacijų technika.”
 

Be raudono bilieto

“Nepriklausiau partijai, todėl iki Nepriklausomybės
užsienyje nebuvau. Dešimt metų dirbau katedroje asistentu, kol man buvo suteiktas docento laipsnis. Gal docentas (kurso vedėjas) bijojo prarasti savo postą, gal manė, kad bus neparanku, kai greta - galimas konkurentas?.. Kolegos žinojo: aš nenutylėsiu dėl neteisingų dalykų. Sąžinė ir dora - mano principai. Bet į partiją manęs nekvietė! Ir šiandien ne visiems patinka mano tiesumas.”
 

Studentai - būsimieji kolegos

“Anksčiau būdavo privalu pagal sąrašą patikrinti studentus kiekvienos paskaitos pradžioje. Kai kurie dėstytojai tai darydavo ir paskaitai baigiantis. Aš tik susipažindavau su studentais per pirmą paskaitą ir atsisveikindavau per paskutinę. Paskaitų lankomumas buvo vienas geriausių fakultete. Skaičiau “gyvai”, be konspektų. Ir šiandien neturiu nė vienos paskaitos teksto raštu, išskyrus reikalingas diagramas ar skaidruoles. Aštuonerius metus (1992-2000 m.) dirbau fakulteto prodekanu chirurgijos klausimams. Malonu, kad pernai Medicinos fakulteto studentai, vertinę visų katedrų dėstytojų darbą, neturėjo priekaištų tik oftalmologams ir otorinolaringologams.”
 

Mokytojo ir mediko kūriniai

“Mėgstu bendrauti su studentais, vertinu jų ryžtą, sugebėjimus. Ieškojau ryšių ir skatinau jaunus kolegas stažuotis užsienyje. Šiuo metu klinikoje dirba septyni mano mokiniai, studijuoja rezidentai, rengiami doktorantai (jau apgintos penkios disertacijos). Kai į kliniką ateina jaunas žmogus, jį globoju, saugau, kol “įauga” į kolektyvą. Mokinėms esu mažiau reiklus nei mokiniams. Tik manau, kad mūsų darbas labai sunkus, todėl jame vyrų turėtų būti daugiau. Dukra Atėnė, matydama mano ir žmonos darbo kasdienybę, pasirinko menotyros specialybę.
Ieškojau gabių mokinių, nebijodamas, kad jie mane užgoš. Visiems užteks vietos po saule! Gaila, kad yra manančių kitaip. Rinkos ekonomika, gyvenimo tempas, materialinių vertybių stoka, o kai kuriais atvejais - saiko joms nebuvimas skatina medikų konkurenciją. Ji neturėtų būti tokia arši. Nepagrįstas kai kurių jaunų specialistų perdėtas savęs sureikšminimas. Geras gydytojas neleidžia savyje išbujoti didybei, jaučia pagarbą pacientams, savo mokytojams ir klinikai.
Norint patirti žmonių šilumą, reikia prie to prisidėti jiems padedant. Ligonį ar studentą vertinu kaip savo kūrybos objektą. Tik, galiu pasakyti, jauniesiems kolegoms atiduota meilė ir šiluma niekaip nebesugrįžta, tačiau vis dar tikiu, kad gali sugrįžti. Mano mėgstamas bulgarų poetas Kisjova rašė: “(...) Nenusimink, jei kūrinys tave palieka/ tokia kūrėjo dalia/ (...) kaip ir Afroditė be rankų graži/ gražus bus tavo sugrįžęs kūrinys”.
 

Niekas neišvengia klaidų

“Mano praktika - keturiasdešimt metų, jau dešimtmetis esu
SAM vyr. otorinolaringologas ir dar tebesimokau. Vis dar susiduriu su atvejais, kai diagnozė neaiški, ir turiu tiesiai pasakyti pacientui: atleiskite, aš nežinau, tai retas atvejis. Kartą po paskaitos priėjo studentė: “Jūs netaisyklingai sakote “prie tokios ligos”. Išmokau šią kalbos pamoką ir dabar sakau “sergant liga...”.
Gydytojui reikia visą gyvenimą mokytis, klysti ir iš klaidų pasimokyti. Žmogui, galvojančiam, kad jis niekada neklysta, ko gero, trūksta žmoniškumo.
Egzaminuoti ir teisti kitą yra lengviau nei save. Bet A. de Sent Egziuperi žodžiais tariant: “...būk teisėjas pats sau!”
Stengiuosi ligoniui atiduoti viską, ką galiu. Juk jis - kenčiantysis. Reikia pasikalbėti ir prieš operaciją, padrąsinti, nes ligonis paprastai bijo chirurginės intervencijos. Jis pats turi apsispręsti ir pasitikėti chirurgu. Jeigu klinikos vadovas paskirsto ir nurodo, kokias operacijas kas atliks, nepaisydamas ligonių pageidavimų, jis labai įsipareigoja. Nesėkmės atveju vadovas lieka kaltas. O jeigu ligonį operavo jo pageidaujamas chirurgas, galimą nesėkmę bus labiau linkęs vertinti kaip netipišką atvejį, komplikaciją ir pan., o ne kaip chirurgo klaidą. Sakoma: jeigu su skalpeliu palietei pacientą, manyk, kad tai - jūsų vedybos. Operuojamasis tampa tarsi tavo gyvenimo dalimi. Jis turi teisę bet kada kreiptis, ir tavo pareiga - padėti. Padarai viską, kas įmanoma. Rūpiniesi ir nerimauji, užeini pasižiūrėti, kaip jis jaučiasi, ar pakankama slauga, ar neskauda, ar ko netrūksta. Būna, keliesi ir naktį, bet neduok Dieve, jeigu suklysi. Vis tik, jeigu ligonis ir jo artimieji supranta, kad rūpinaisi nuoširdžiai, tau bus atleista. Žmonės gali atleisti gydytojui dėl profesinės kompetencijos stokos, bet jo grubumo, šaltumo ir abuojumo - ne.”
 

Pertvarka

“Mūsų klinika dirba puse pajėgumo, nes tik tiek paslaugų gali apmokėti ligonių kasos. Bet kurio mechanizmo veikimo efektyvumas priklauso nuo to, ar jis dirba visu pajėgumu. Medikas turi dirbti visu krūviu - tada bus gerai ir ligoniams.
Mano nuomone, otorinolaringologinę pagalbą šalyje derėtų
koncentruoti penkiuose centruose, užuot išbarsčius paslaugas daugelyje įstaigų. Taip būtų išvengta skaudžių gydymo ir diagnostikos klaidų, kurių šiandien pasitaiko mažuose skyriuose.
Pradėjus sveikatos apsaugos sistemos pertvarką, reikėjo iš esmės ir neatidėliojant viską keisti: mažinti ligoninių skaičių, plėsti privačią praktiką. Šeimos medicina turėtų būti privati, o kitų lygių ir valstybinė, ir privati. Pagalba universitetų ligoninėse turi būti prieinama visiems visuomenės nariams.
Jeigu visi laikytumės bendrų susitarimų kaip laikomės kelių eismo taisyklių, būtų daug paprasčiau. Bėda, kad vieni laikosi įstatymų, kiti - ne.
Jaunas žmogus skiria dvigubai daugiau spalvų ir atspalvių
nei vyresniame amžiuje. Ir kitų funkcijų jutimo receptoriai vėliau “atbunka”. Dž.Golsvorčio herojus senasis Džulijonas sakė: “Mūsų laikais ir aktoriai geriau vaidino, o tabako kvapas koks buvo!”. Ne kvapas kitoks buvo, o mūsų gebėjimas įvertinti kinta, mes “atbunkame”! Ir mūsų valdžios atstovams, atrodo, jau nebesopa dėl žmonių aimanų, skurdžios buities, nedarbo, “įšaldytų” medikų atlyginimų.”
 

Atgaiva

“Po dienos, kuri prasideda rytine konferencija septintą ir baigiasi vakarop, išsiskirsčius studentams, atrodo, jau ir “atbuktum”. Kad taip neatsitiktų, “neriu” į sodą. Ten mano prižiūrimos gėlės, miško žaluma, paukščių balsai. Tai atgaivina visus “receptorius”. Užsidarę tarp negyvų įstaigų ar namų sienų, kur gyvosios gamtos atstovai - tik mes patys, dar gėlė ant palangės (apsidairykime, ar ne tokia mūsų aplinka?!), negalime matyti, kaip skleidžiasi gėlės žiedas, daromės nebejautrūs. Nuolatinė gyvybės raiška bei atsinaujinimo kaita, kurią matome gamtoje, ir įkvepiantys meno kūriniai padeda jausmams regeneruotis.”