Džiaugtis gyvenimu po kaštono žiedais

Pirmiausia nustebino namo, kuriame gyvena ponia Roma, kontrastiška aplinka. Paskui apstulbino jos pačios asmenybė (vardas, mūsų pašnekovės prašymu, pakeistas). Nedidelis senovinis daugiabutis mūrinukas stūkso beveik pačiame miesto centre. Iš vienos pusės jį juosia gana judri gatvė. Iš kitos - kiemo pusės - supa gamtos oazė. Įspūdingo dydžio kaštonas vizito pas ponią Romą metu jau buvo pradėjęs puoštis žydinčiomis žiedų žvakėmis. Ir iš tolo švietė vaiskiu baltumu bei skleidė savotišką - kaimo vienkiemiams būdingą - ramybę. Pati ponia Roma taip pat “spinduliavo” santūriu ramumu ir gyvenimo džiaugsmu…
 

Moteris, nepabūgusi būti laiminga


Prieš 50 metų, kai Roma dar buvo smalsi, žvitri Šiaulių pedagoginio instituto studentė neakivaizdininkė, likimas ją ėmė bandyti. Laikydama žiemos sesiją, mergina labai smarkiai peršalo. Grįžo iš sesijos į Kauną tiesiog springdama kosuliu. Nuo tada ir prasidėjo jos “akistatos” su ligomis. Gydytojai pripažino Romai bronchinę astmą. Jaunai merginai teko gydytis hormonais ir mokytis “susidraugauti” su lėtine liga...
Kaip dabar ramiai pastebi Roma, lėtinė bronchinė astma per ilgą laiką, matyt, paveikė širdį. Ir, ko gero, ne tik ją. Nervų sistemą - taip pat. Ponia Roma (ji neseniai atšventė 70-metį) dabartinę savo situaciją apibūdina šmaikščiai: “Šiandien esu ligonė nuo galvos iki kojų nuospaudų”. Ir pradeda vardyti savo ligas, įvairius negalavimus (aukštas kraujospūdis, skaudantys sąnariai, sutrikęs širdies ritmas, kurį reguliuoja širdies stimuliatorius, pagaliau prieš metus patirtas insultas ir su juo susijusi komplikacija - šlapimo nelaikymas. O kur dar osteoporozė ir ją lydintys stuburo bei juosmens skausmai!?)…
Ar vis dėlto ne per didelį naštos kalną likimas sumanė užversti ant vieno žmogaus pečių? Tačiau yra taip, kaip yra.
Visas šis ligų “kraitis” (ir pirma invalidumo grupė!) netrukdo Romai kabintis į gyvenimą. Ji - stipri moteris ir moka džiaugtis kiekviena kasdienybės akimirka. Ko gero, taip lemta - kas neklumpa nuo sunkios naštos, tam likimas jos ir nešykšti.
 

Pergalės metrai!


Ponia Roma - tikra kaunietė. Kilusi iš Šančių (iš kariškio šeimos). Charakterį iš tėčio paveldėjo. Įsijautimą į kitų žmonių nelaimes bei norą jiems padėti - taip pat. Kaip, beje, tvirtą valią ir užsispyrimą. O jo dabartiniu metu sunkiai bepaeinančiai poniai Romai reikia nemažai. Mat ji iškėlė sau tikslą - kiekvieną dieną balkone apeiti dvidešimt nedidelių ratelių. Balkono ilgis nuo vieno galo iki kito - 5 metrai. Taigi vienas ratelis - 10 metrų. Per visą pasivaikščiojimą (20 ratelių) - 200 metrų. Daug tai ar mažai? Be abejo, daug, kai žinai, kad kiekvienas metras skausmingas - reikalauja didžiulių pastangų ir jėgų (beje, ponia Roma turi specialų korsetą, kurį dėvint truputį lengviau vaikščioti). Šie metrai - tai pergalės metrai. Nes tik taip - aktyviai judant - įmanoma varžytis su negalia ir... nevilties akimirkomis. O jų netolimoje praeityje būta. Ir nemažai - ponia Roma to visiškai neslepia.


Ji prisimena: “Buvo toks momentas, kai nenorėjau gyventi. Po insulto pasidariau tiesiog “kiauras ąsotis” - visiškai nebesulaikiau šlapimo. Man tai buvo tragedija. Visaip gelbėjausi- visiškai atsisakiau skysčių, mėgstamos kavos. Tačiau niekas nepadėjo ir nuo mano valios nepriklausė!
Kaip tik tuo metu Kaune nuo vieno aukšto senamiesčio įstaigos pastato stogo nušoko ir užsimušė jaunas vaikinas. Šis tragiškas įvykis mane sukrėtė. Į galvą ėmė lįsti paikos ir negeros mintys. Atrodė, kad pats velnias pakiša pragaištingų dvejonių: ”Kuris čia pastatas aukštesnis, kurio stogas tinkamesnis…”.
Nebegalėjau susitvarkyti su savimi, nors žinojau, kad šalia yra šeima. Ji mane remia, aukojasi ir man padeda. Ryžausi kreiptis į psichiatrą. Kai nuėjau, atvirai pasakiau, kad į galvą dažnai šauna minčių, jog neverta gyventi. Psichiatrė pirmiausia man davė užpildyti testą… Akimirksniu supratau, kad apsilankiau ne pas man skirtą gydytoją.
Tačiau likimas man buvo gailestingas. Nepraėjus nė porai dienų po vizito pas psichiatrę, išgirdau per televizijos laidą kalbant gydytoją R.Aniulienę. Ji ragino moteris: ”Mielosios, nekentėkite, jei nesulaikote šlapimo. Kreipkitės į gydytoją. Šią problemą įmanoma išspręsti”. Tiesa, apie poinsultinį, komplikacinį šlapimo nelaikymą R.Aniulienė nekalbėjo. Tačiau aš ryžausi pagalbos ieškoti pas ją.
Ir šiandien negaliu atsidžiaugti, kad šitaip apsisprendžiau. Nuo pat pirmų pažinties su gydytoja akimirkų ja patikėjau. Ir drąsiai ištariau, kad esu pasirengusi (nepaisant pačių liūdniausių prognozių) operacijai. Žinojau, kad su savo ligų kraitele (ir širdyje “susirangiusiu” stimuliatoriumi) esu rizikinga pacientė. Tačiau kitokios išeities nebeįžvelgiau.
Gydytoja neatsisakė manęs operuoti, tačiau pirmiausia ėmė kompleksiškai mane gydyti - pradėjo taikyti pakaitinių hormonų terapiją (reikėjo “tramdyti” osteoporozę) ir pasiūlė išmėginti driptaną. Sutikau. Ir…po kelių gydymosi mėnesių jau džiaugiausi gydymo rezultatais. Stebuklas - operacijos taip ir neprireikė! Mano rūpesčiai dėl šlapimo nelaikymo baigėsi. Iki šiol negaliu patikėti savo laime”.
 

Visų gelbėtoja


Ponia Roma į save kaip pacientę žvelgia gana kritiškai. Mat ji gydytojams - tikrai ne dovanėlė. Iš prigimties būdama ypatinga švaruolė, į ligoninę visada gulasi tik… su savuoju basonu. Kaip šis “kaprizas” (bei kiti itin reiklūs ponios Romos higienos reikalavimai) patinka aptarnaujančiam personalui, nesunku suprasti. Tačiau šiuo faktu norisi pabrėžti ne Romos įnoringumą, o sugebėjimą linksmai ir ironiškai (pakritikuojant save) žvelgti į fiziologiškąją gyvenimo pusę.
Galbūt ponios Romos savikritiškumas bei nuoširdumas labiausiai ir traukia pažįstamus žmones. Mums besikalbant nuolat čirškė telefono skambutis. Supratau, kad vieniems reikėjo patarimo, kitiems - pagalbos, tretiems - gero žodžio.
Prieš daugelį metų ponia Roma, norėdama padėti savo artimai giminaitei, griebėsi net aktorystės - pusvalandžiui “tapo” korespondente. Nenorėdama, kad giminaitė darytų abortą, Roma įkalbinėjo ją ryžtis gimdyti. Ir dėjo visas pastangas, kad kūdikio tėvas vestų giminaitę. Taigi nuėjusi į jo darbovietę ir šnektelėjusi su kadrų skyriaus darbuotoja (moteriškas solidarumas vis dėlto šį tą reiškia), sumanė vyriškį šiek tiek “paauklėti”. Apsimetė korespondente (esą laikraštis gavo signalą, kad jis su mergina gyveno kaip sutuoktinių pora, yra šį faktą patvirtinančių liudininkų). Ir įvarė ne itin nuovokų ir sumanų vyrą į kampą - privertė jį “aiškintis”. Pasirodo, jis jau buvo kartą vedęs ir turėjo šeimą...
Nors ponios Romos pastangos nuėjo vėjais - vyriškis giminaitės taip ir nevedė, kūdikio gyvybė buvo išgelbėta. Giminaitė apsisprendė nebedaryti aborto.
Romai gležna gyvybė - brangiausias dalykas pasaulyje. Kai sovietiniais laikais savo darbovietėje buvo Moterų tarybos narė, padarė viską, kad po gimdymo neturėjusi kur gyventi kolegė - jaunutė vieniša motina - gautų bendrabutį. Roma (pačiu blogiausiu atveju) buvo nusiteikusi pasikviesti ją gyventi į savo šeimą - vietos visiems užteks...
 

Vakaronė po kaštonu


Ponią Romą labai smagu kalbinti, nes ji kur buvusi, kur nebuvusi grakščiai pabėga nuo savosios negalios ir ima įdomiai pasakoti apie daugybę žavių dalykų - savo šeimą (puikų vyrą Vytą, dukrą, jos atžalėles), nuostabius gydytojus, padėjusius jai sunkią gyvenimo valandą. Geru žodžiu ji mini endokrinologę A.Krasauskienę, neurologę N.Žindžiuvienę, kardiologę R.Jonkaitienę, urologę R.Aniulienę, ortopedą Z.Katauską, kineziterapeutę M.Daugėlaitę ir dar daug kitų, baltus chalatus vilkinčių žmonių. Jiems Hipokrato priesaika - šventas dalykas. Ir ponia Roma tai jausdama jaučiasi laiminga. Laiminga, kad jai savo gyvenimo kelyje teko susitikti su šiais gydytojais. Beje, ne tik geri žmonės Romos gyvenimą nuskaidrino. Netikėti įvykiai - taip pat.
Štai pernai, žydint kaštonui, ji sumanė pakviesti keturių namų (jie visi juosia “įžymųjį” kiemo medį) gyventojus į vakaronę. Ponia Roma sako: “Kaime žmonės puikiai vienas kitą pažįsta. Ir kiekvieno gerumą - taip pat! Mieste tikriausiai gerų žmonių taip pat nemaža. Tik niekas čia nieko nepažįsta. Todėl ir paraginau gretimų namų kaimynus bendrai susėsti po kaštonu. Išnešėme didelį stalą, ant jo kiekviena šeimininkė padėjo, ką turėjo (kokių skanių sumuštinių buvo!). Ir šnektelėjome visi. Per daugelį metų dar nė karto nebuvome šitaip mintimis dalijęsi ir šauniai bendravę. Tai ir šįmet (kai “suku” savuosius ratukus balkone) kaimynai iš kiemo mane kalbina: “Ponia, kaštonas jau žiedus sukrovė, kada gi vakaronė?” Pažadėjau, kad bus. Reikės žodį tęsėti”.
Atsisveikinant su ponia Roma abejonių nebuvo - kaimynai labai greitai sulauks vakaronės. Kaštonas juk taip trumpai žydi!
Ir laimingi tie žmonės, kurie moka vienas kitu džiaugtis po jo žiedais.

Populiariausi straipsniai

Parašykite savo nuomonę

  • :)
  • (happy)
  • :D
  • (super)
  • (hi)
  • (red)
  • (fu)
  • (fool)
  • (weird)
  • :P
  • :(
  • (hooray)
  • (bad)
  • (think)
  • 8|
  • (ok)

Straipsniai šioje grupėje

Video

Naujausi gydytojų atsakymai

Mūsų draugai