Eksperimentas, vos nepasibaigęs tragiškai

“Kodėl negalite kaip visi - viena pavarde vadintis? Norite išsiskirti?” Šiuo priekaištu Elenos Moncevičiūtės-Eringienės dar tarybiniais laikais niekam nepasisekdavo sutrikdyti. Kodėl ji turėtų paklusti lygiavos principams? Per pačias aukščiausias teisės ir mokslo instancijas išsireikalaudavo, kad savo mokslinius leidinius galėtų pasirašyti tokia pavarde, kokia nori. Bet tai tėra vienas jos gyvenimo epizodas. O tokių panašių, kai reikėdavo su kuo nors kovoti - su nepalankiai susiklosčiusiomis aplinkybėmis, biurokratais ar … pačiu likimu, buvo apsčiai. Taigi susipažinkime: Elena Moncevičiūtė-Eringienė - buvusi Lietuvos onkologijos centro Profilaktinės imunologijos laboratorijos vadovė, dabar - profesorė konsultantė, habilituota daktarė, Niujorko mokslų akademijos narė.
 

Negandų grūdinta...


“Švirkštas! Paruoštas injekcijai? Kam šiandien adatytę besim?” - prieš daugelį metų štai šitaip pajuokaudami Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto studentai rengėsi eiliniam mokslo būrelio eksperimentui. O gauti tripano mėlio (tam tikros cheminės medžiagos - aut. past.) injekciją tąkart pasiruošė simpatiška žemaitė Elena.
Jai 1950 m. į šlaunų odą buvo suleisti du žmogaus sveikatai visiškai nepavojingi (taip tada manyta) tripano mėlio mėginiai. Po metų atlikta dar viena bandomoji injekcija. Organizmo atsparumą tuometiniai mokslininkai nustatydavo pagal gyvų ląstelių gebėjimą absorbuoti tripano mėlį. Šitokiu metodu būdavo įvertinamas odos limfoidinių ląstelių aktyvumas (jų veikla labai svarbi imuniniams organizmo procesams). Paprastai per parą (arba dvi) tripano mėlio dėmė išplisdavo, o paskui išnykdavo.
Eksperimentą studentė Elena labai greitai pamiršo... Ji ir toliau stropiai mokėsi, dalyvavo įvairiose mokslinėse studentų konferencijose. Skaitė pranešimus ne tik Vilniaus universitete, bet ir svetur: Kaune, Rygoje.
Kartą, kai Elena jau mokėsi priešpaskutiniame kurse, vienos konferencijos metu gavo profesoriaus Vytauto Girdzijausko per rankas pasiųstą raštelį, nemesti šios srities mokslo darbe.
Šis profesoriaus įvertinimas buvo lyg šlakelis žibalo į ugnį. Jaunoji medikė dar labiau užsiplieskė. Vaikystės svajonė - padėti sergančiam žmogui - nebebuvo tik tolima vizija.
 

Lemtingas sapnas apie keptą žąsį, arba ašarų ir bado “streikas”


Meilę knygai ir mokslui mažajai Elenai įskiepijo močiutė Marija Racevičiūtė-Moncevičienė. Jos tėvas, teisininkas Ildefonsas Racevičius, buvo grafo Vladislovo Pliaterio dvarų įgaliotasis valdytojas. Bajoriškos kilmės močiutė buvo tikra Mončių kaimo (Kretingos raj.) šviesuolė, mokėjo vokiečių ir kitas kalbas. Senoje šio kaimo sodyboje, apaugusioje šimtamečiais medžiais, ir gimė profesorė E.Moncevičiūtė-Eringienė.
Dar viena moteris, lemtingai pakreipusi mažosios Elenos likimą, - pirmoji mokytoja P.Laučienė. Tėvai buvo nusprendę, kad dukrai užteks ir keturių skyrių (gausi šeima tada sunkiai vertėsi). Taigi rugsėjo pirmąją Elena į mokyklą nenuėjo. Tą dieną ji į pirmąjį skyrių palydėjo savo broliuką Petrą. Mokytoja nustebo, pamačiusi Eleną (mergaitė turėjo būti išvažiavusi mokytis į Darbėnus!). “Kodėl esi čia? Juk pirmūne keturis skyrius baigei? - klausinėjo mokytoja Eleną ir jai savo sapną papasakojo: - Mačiau, kaip tavo mama žąsį kepė. Gražiai apskrudino. Šitaip skaniai pamalonindama tave į mokslus rengė”.
Elena, grįžusi namo, jau žinojo, ką daryti. Atsigulė į lovą ir ėmė ašarų upelius lieti. Žinoma, prieš tai namiškiams ultimatyviai pareiškė: “Kol į mokyklą neleisite, tol nė kąsnio į burną neimsiu”. Trečią dieną (pasiekusi pergalę!) maištautoja ašarų ir bado “streiką” nutraukė. Rugsėjo 8-ąją tėvelis pakinkė arklį ir išvežė dukrą mokytis...


 

Likimo išdaiga?..


Pagaliau mokslai baigti! Rankose - brandos atestatas ir aukso medalis. Elena kibo į medicinos studijas. Jos netruko prabėgti...
Diplomuota gydytoja, derindama mokslinę ir praktinę veiklą, pagaliau pradėjo pelnytis duoną iš mėgstamos profesijos. Deja, nelaimingas atsitiktinumas (o gal likimo išdaiga?) visiškai nelauktai pakišo koją - išdirbusi penkerius metus chirurge, Elena rentgeno spinduliais apsišvitino rankas. Chirurgijai buvo lemta ištarti “sudie”, nes rankos pasidarė labai jautrios, jų nebebuvo galima plauti ir šveisti šepečiu...
 

Nėra to blogo, kas neišeitų į gera


1958 m. ji apsigynė medicinos daktaro disertaciją. Iš tų laikų išlikusi nuotrauka (pusės metukų dukra Vaiva sėdi prie dovanotų gėlių ir, po pažastimi pasikišusi mamos disertaciją, “džiaugiasi” ja) tarsi primena, kad Elena puikiai mokėjo susitvarkyti ir su mamos, ir su doktorantės pareigomis.
Viskas puikiai klojosi ir vyro Kazio dėka (taip pat mokslininko, tik ne mediko, o ekologo). Kai žmona rašė disertacijas (medicinos daktaro, habilituoto daktaro), jis skaitė korektūras, nešė rankraščius mašininkėms ir t.t.
Taigi ne tik šeimyninė, bet ir mokslinė Elenos biografija darėsi solidi. Pagrindinės darbo kryptys buvo trys - mikrobiologija, imunologija ir onkologija. Mokslininkė tapo naujos krypties - navikų imunologijos pradininke Lietuvoje. Profesorės E.Moncevičiūtės-Eringienės pastangų dėka Lietuvos onkologijos centre (tada - Lietuvos onkologijos mokslinio tyrimo institute) buvo įkurta Imunologijos laboratorija.
 

Auglys privertė prisiminti studijų laikų eksperimentą


Praėjus 14 metų po tripano mėlio injekcijos, Elena atkreipė dėmesį į dūrio vietas šlaunyje. Iškilę gumbeliai tarsi grąžino ją į praeitį... Cheminė medžiaga - tripano mėlis, sudirginusi ląsteles, po daugelio metų “prabilo” navikais. Beje, toje vietoje, kur tripano mėlio buvo suleista vėliau (priminsime: du mėginiai suleisti 1950 m., vienas - 1951 m.), navikas nesiformavo. Profesorė šį faktą teoriškai gali paaiškinti - mat su pelėmis atlikti tyrimai parodė, kad jei gyvuliukams, jau turintiems naviką, įskiepijamas dar vienas, tai ankstesnis navikas nuslopina vėliau įskiepytąjį.
Taigi E.Moncevičiūtė-Eringienė ėmė įdėmiai stebėti atsiradusius navikus. 1977 m. (vėl kaltas atsitiktinumas!) ji iš Gruzijos parsivežė naujai sukurtą preparatą malkupazą. Jis buvo skirtas ikivėžinėms odos ligoms gydyti. Šiuo vaistu profesorė “išdegino” dešiniojoje šlaunyje buvusį naviką. Tuo tarpu kairiosios kojos navikas toliau augo ir plėtėsi. Mokslininkė fiksavo jo didėjančius parametrus ir... niekam nieko nesakė. Tik tada, kai atsirado alerginis dermatitas - išbėrė odą, ji išsigando (mokslinėje literatūroje buvo radusi dviejų autorių užuominas, kad alerginių reakcijų priežastis gali būti vėžys).
Elena nusprendė pasikonsultuoti su kolega Vytautu Čepuliu. Jis liepė nedelsti ir operuotis, nes navikas galėjo tapti piktybiniu. Išoperavus auglį (1996 m.) paaiškėjo: gerybinis!
 

Be vyro...


Profesorė, Vaivos ir Elenos (beje, taip pat medikių) mama, šiandien su neramia širdimi prisimena dienas, kai teko patirti didžiulį likimo išbandymą - vyro pasitraukimą į JAV. Habilituotas daktaras Kazys Eringis, negalėdamas susitaikyti su sovietų okupacine politika ir įvairiausiomis KGB priekabėmis, 1981 m. pasitraukė iš Lietuvos į Laisvės šalį. Pabėgimui pasitaikė dėkinga proga - Kazys Eringis tuo metu buvo mokslinėje ekspedicijoje (Australijoje ir kituose Ramiojo vandenyno kraštuose ir salose). Iš ten JAV krantus buvo lengviau pasiekti nei iš Lietuvos, užblokuotos “geležinės uždangos”...
11 metų - perskirtų Atlanto... Žmona be vyro, o dukros - be tėvo. Gal šis išmėginimas visoms trims moterims suteikė progą pažinti tokius dalykus, kurių džiaugsmas neleidžia patirti? Užgrūdino? Be abejonės! Ne tik jas, bet ir Kazį Eringį.
1989 m. vyras žmonai pateikė siurprizą - iš Lietuvos išvykusios draugės dėka Elenai buvo parūpintas iškvietimas į Kanadą. Eringiai susitiko Toronte. Nesimatę buvo nuo 1981 m. Be sovietų leidimo Elenai buvo gauta viza išvykti į JAV 3 savaitėms. Po to, vyro lydima, ji vėl grįžo į Kanadą. Didžiulis nerimas suspaudė Elenai širdį, kai lėktuvas pakilo iš Toronto Maskvos link (“Ar teks dar susitikti”?).
Papūtus laisvesniems vėjams Lietuvoje (1991 m.), E.Moncevičiūtė-Eringienė išvyko antrą kartą (pagal vizituojančio mokslininko programą) komandiruotėn į JAV. Šioje šalyje praleido pusantrų metų. Ilinojaus universiteto bibliotekoje rinko medžiagą savo monografijai. Bibliotekoje galėjai triūsti nuo ryto iki vakaro - buvo įmanoma ant sofos ir kojas ištiesti, ir numigti...…
Vėliau, kai buvo paskelbta Lietuvos nepriklausomybė, Elena ir Kazys kartu grįžo į Lietuvą. Tačiau dalelė K.Eringio gyvenimo taip ir liko JAV.
Dabar profesorės šeima visiškai “sukomplektuota”: ją džiugina ir anūkėlės: aštuonmetė Rūta ir beveik metukų Gintarė.
 

“Man nereikia nei dovanų, nei gėlių...”


Ar tam tikri biografijos faktai ir skaičiai gali nusakyti žmogaus gyvenimo intensyvumą? Galbūt ir nusako... Du šimtai dvidešimt mokslinių straipsnių, penkios monografijos, keturi metodiniai nurodymai, septynios daktaro disertacijos, kurioms vadovavo profesorė. O kur dar visuomeninė ir švietėjiška veikla, kurios net nesiimsime visapusiškai apibūdinti? Galima tik paminėti, kad profesorė ir šiandien yra Lietuvos kovos su vėžio liga draugijos valdybos narė, Lietuvos mokslininkų sąjungos sekretoriato ir tarybos narė ir t.t.
Pats reikšmingiausias E.Moncevičiūtės-Eringienės darbas (visas gyvenimas, - kaip ji sako) - nauja onkologinių ligų kilmės evoliucinio rezistentiškumo koncepcija. Ji jau paskelbta angliškai ir susilaukė plataus atgarsio medicinos mokslo pasaulyje...
Kai profesorė rengėsi savo septyniasdešimtmečio jubiliejui, jos moksliniai pasiekimai tradiciškai turėjo diktuoti gana pompastišką sveikinimo scenarijų. Tačiau Elena nelaukė - iš karto užbėgo įvykiams už akių: “Noriu, kad jokių dovanų ir gėlių nebūtų. O jeigu vis tiek dovanų nešite, tebūnie tai pinigai. Juos norėčiau paskirti likimo nuskriaustiems vaikams”. (Iškart po šventės profesorė pervedė pinigus į našlaičių iš nevalstybinės labdaros agentūros “SOS vaikai” sąskaitą.)
Beje, gėlių vis tiek buvo - niekas į Elenos “veto” neatsižvelgė! Šventėje dalyvavo ir mažieji svečiai - našlaičiai. Jų nuoširdūs piešinukai ir dainelės labiausiai pradžiugino profesorę. Tai buvo pati brangiausia dovana...

Populiariausi straipsniai

Parašykite savo nuomonę

  • :)
  • (happy)
  • :D
  • (super)
  • (hi)
  • (red)
  • (fu)
  • (fool)
  • (weird)
  • :P
  • :(
  • (hooray)
  • (bad)
  • (think)
  • 8|
  • (ok)

Straipsniai šioje grupėje

Video

Naujausi gydytojų atsakymai

Mūsų draugai