Kaip dantis gydė mūsų protėviai

Kaip dantis gydė mūsų protėviai

 

Nors šiuolaikinės odontologų kabinetų siūlomos paslaugos nėra grėsmingos, turbūt ne vienam tai ne pati maloniausia vieta, ir susiruošiame ten dažniausiai tik skausmo prispirti. O vis dėlto šiaip ne taip pasiryžę praverti odontologijos klinikos duris, imame naršyti internete, ieškodami geriausios, kur nereikėtų ilgai laukti, o ir kainos būtų įkandamos. Nuo šio rūpesčio mūsų protėviai buvo išvaduoti, paprasčiausiai todėl, kad ne tik klinikų, bet ir jokių odontologų kabinetų nebuvo. Pirmieji tokie kabinetai, jei būtų galima taip juos pavadinti, atsirado tik viduramžiais.

 

Kai dantį suskausdavo

 

Ilgą laiką  neskausmingiausiu skausmo malšinimo metodu buvo laikomas žvirblų mėšlas, sumaišytas su aliejumi. Šio mišinio buvo dedama į tą ausį, kurioj pusėj skaudėdavo dantį. Tokį dantų nuskausminimo būdą pirmajame mūsų eros amžiuje pasiūlė Plinijus. O pačiu neskausmingiausiu danties skausmo gydymo metodu laikytas Kardano  metodas (deja, jis buvo visiškai neveiksmingas). Šis mokslininkas siūlė sėdėti parsižiojus mėnulio šviesoje, esą mėnulis gali sumažinti dantų skausmą.

XI a. dantų skausmas buvo malšinamas laisvinamaisiais, o jei jie nepadėdavo, tekdavo badauti ir netgi mankštintis. O pats drastiškiausias buvo skaudamo danties prideginimas įkaitinta geležimi, kol karštis pasiekdavo pačią šaknį.

 

Vienas iš gydymo būdų – rovimas

 

Reikia pastebėti, kad anksčiau dantis raudavo daug dažniau nei dabar. Senovės Kinijoje ant skaudamo danties pirmiausia uždėdavo arseno arba žalios varlės riebalų, kad dantis apmirtų ir imtų klibėti, tik tada traukdavo. O štai Japonijoje dantis traukė plikomis rankomis, tiesa, prieš tai išklibindavo, padaužydami per dantį specialiu plaktuku. Graikai ir romėnai naudodavo žnyples – Aristotelis siūlė tuo tikslu naudoti žnyples iš bronzos. O romėnas Kornelijus Celsas, gyvenęs I mūsų eros amžiuje, pirmiausia skaudamą dantį gydydavo specialiais antpilais ir pasmilkydavo smilkalais ir tik jei gydymas nepadėdavo, dantį šalindavo, tik kitu būdu nei jo amžininkai. Jis ėduonies išėstą vietą užpildydavo švinu, įpjaudavo dantenas, išklibindavo dantį, ir tik tada imdavosi žnyplių.

Bėgo metai, ir nors be dantų traukimo išsiversti nebuvo galima, tačiau instrumentai tobulėjo – minkštą metalą ilgainiui pakeitė plienas. 

 

Dantų protezai: pradžia

 

Beje, dantų protezai nėra toks jau nesenas išradimas. Dantis protezuodavo jau IV–III pr. Kr. Pirmieji protezai buvo skaptuojami iš dramblio kaulo ir tvirtinti auksine vielute. Viduramžiais kaip protezai tarnavo gyvūnų ir net žmonių dantys. Dirbtiniai mediniai, sidabriniai ar  perliniai dantys būdavo prisukami prie gretimų dantų, beje, nesibodėta panaudoti ir kiaulės ar šuns dantų. Neretai turtuoliai išraudavo savo pavaldinių dantis, pasirinkdami tinkamiausius pagal formą ir spalvą savo protezams.

Pirmoji ortodontinė konstrukcija buvo sukurta 1728 metais. Tai buvo  metalinė plokštelė, kuri prie dantų tvirtinosi siūlais. Konstrukcijos autorius buvo prancūzas chirurgas Pjeras Fošaras. (Beje, jis buvo ir pirmojo „Traktato apie dantis“ autorius. Į savo traktatą jis įtraukė visas savo žinias apie dantų anatomiją, ėduonies gydymą, diagnostiką, dantų protezavimą ir šalinimą. Į istoriją jis įėjo kaip šiuolaikinio dantų gydymo pradininkas.)

Laikas bėgo, protezų konstrukcijos tobulėjo. Buvo pradėti naudoti hipopotamo dantys, tačiau tai buvo brangus malonumas, kurį ne kiekvienas galėjo sau leisti, taigi dažniausiai buvo naudojamas greitai gelstantis dramblio kaulas arba nertvirtas porcelianas.

Tvirčiausiais buvo laikomi žmonių dantys, todėl specialistai žmonių žandikaulius supirkdavo iš budelių ar kapinių vagių. Tačiau, nors buvo tvirti, didelio populiarumo jie neturėjo, nes aristokratams buvo nemalonu burnoje nešioti kokio nors pakaruoklio dantis.

Viskas pasikeitė 1815-aisiais, kai Anglijoje pasirodė nebrangūs kokybiški protezai, pagaminti iš žmonių dantų, o tam pasitarnavo 50 tūkstančių kritusiųjų Valterio mūšyje. Britų visuomenėje Vaterlo dantys buvo labai populiarūs. Kramtyti mūšio lauke kritusio didvyrio dantimis buvo netgi laikoma patriotiškumu. Tuo labiau kad gamintojai garantavo, jog protezams naudoti tik kritusių britų, o ne vokiečių dantys.

 

Ėduonies profilaktika ir gydymas

 

Ėduonies profilaktikai ir anksčiau buvo skiriamas nemažas dėmesys. Archeologai, kasinėdami sevonės Egipto gyventojų kapus, yra radę papirusų su vaistų nuo ėduonies receptais.

Norint apsisaugoti nuo ėduonies, didelis dėmesys buvo skiriamas dantų higienai. Romėnai dantims valyti naudojo miltelius iš rožių, riešuto ir miros ir perskalaudavo vynu. Miltelių pagrindą sudarė grūsti lukštai arba kaulai, dažnai dar įmaišydavo natrio karbonato (sodos) – matyt, žinojo jo gebėjimą sugrąžinti dantims baltumą.

Arabų kultūroje burnos higienos pradininkas buvo Mahometas. Pagal Korano nurodymus, dantis buvo būtina skalauti 5 kartus per dieną, o valyti tuo atveju, jei pasikeitė dantų spalva ar iš burnos pasijuto blogas kvapas. Dantys būdavo valomi taip pat ir mirusiajam prieš laidojant.

Pats pranašas dantims valyti naudojo ąžuolo šakelę, ją gerai išmirkydavo vandenyje, toks „šepetukas“ turėjo ąžuolo žievės rūgščių, kurios teigiamai veikė dantenas. Manoma, kad dantenų masažą ir akmenų šalinimą taip pat yra įvedęs pranašas Mahoametas.

Tiesa, dantų valymo priemonių siūlyta įvairiausių, štai romėnai dantis valė koralų ir perlų milteliais, o Hipokratas nuo blogo burnos kvapo ir dantų tvirtumui palaikyti rekomendavo tokią procedūrą: sudeginti kiškio ir trijų pelių galvas, sutrinti pelenus su marmuru ir valyti šiais milteliais dantenas ir dantis. Tada išvalyti avies vilna, sutepta medumi.

Kinai dantis valė pelenais, kurie likdavo sudeginus beždžionės galvą.

Plinijus ėduonies profiklaktikos tikslais siūlė kartą per mėnesį suvalgyti po keptą pelę.

 

Metams bėgant

 

Nors jau 1700 metais Prancūzijoje karaliaus dekretu odontologija buvo įteisinta kaip savarankiška disciplina ir dantų gydytojai turėjo laikyti specialius egzaminus, tačiau vis dėlto dar ilgą laiką dantų gydymas buvo pakankamai kankinantis dalykas, o pacientą šiek tiek daugiau tausojantys metodai imti taikyti tik XIX a., atsiradus anestetikams ir profesionaliems instrumentams. 1846-aisiais daktaras Viljamas Mortonas iš Masačiusetso dančiui nuskausminti prieš raudamas pirmą kartą panaudojoi eterį, o 1884 metais Karlas Kolė kaip anestetiką pasiūlė kokainą – matyt, ne veltui pas šį gydytoją driekėsi ilgiausios eilės pacientų.

Patys pirmieji dantų grąžtai buvo sukami ranka, o patobulinti jie buvo tik XVIII a.

Pirmoji iš tolo šiek tiek primenanti dabartinę dantų gręžimo mašina atsirado 1820-aisiais. Tais metais E. B. Delabaras įnešė didelį indėlį į odontologiją, ėduonies pažeistus dantis pradėdamas gręžti specialiais grąžtais. Iki tol buvo įsigalėjusi nuomonė, kad danties skausmą tikra ta žodžio prasme sukelia kirminas, kuris apsigyvena dantyje ir graužia jį iš vidaus. Tokį parazitą bandydavo nužudyti, užpildami pažeistą danties ermę vašku ir pridegindami geležimi.

Kitu šiuolaikinės odontologų aparatūros pradininku yra laikomas amerikietis dantų gydytojas Viljamas Morisonas, kuris 1870 metais išrado gręžimo mašiną su pakoja. O mechanizmas veikė taip: paciento krėslas buvo įrengtas su dviračio pedalais, nuo kurių ėjo laidas į gręžimo mašiną. Pacientas sėsdavo į kėdę ir pagal gydytojo komandą suko pedalus, o tuo metu gydytojas gręždavo jam dantį.

 

Taigi dantų gydymo istorija per ilgus amžius nuėjo nelengvą kelią, tad galima tik pasidžiaugti, kad žiaurūs ir primityvūs dantų gydymo metodai mums žinomi tik iš istorijos. O sužinioję, kokiais dantų gydymo būdais garsėjo mūsų protėviai, greičiausiai ne vienas su palengvėjimu atsidusite ir įsitikinsite, kad šiuolaikiniai odontologai – tikri stebukladariai.

 

Atskirai

Su dantimis buvo susiję nemažai prietarų. Štai arabai laikė dantis apsaugos galių turinčiais amuletais. Hienos dantų karolius kabindavo ant kupranugario kaklo, kad būtų  stiprus ir sveikas.

Ispanijoje XVII–XVIII amžiais buvo paplitusi nuomonė esą norint įgauti burtininko galių reikia turėtį pakarto žmogaus dantį. Netgi garsus dailininkas Goja viename savo paveikslų yra pavaizdavęs moterį, raunančią dantį nuteistojo, kuriam įvykdyta mirties bausmė.

Beje, jei norite, kad jūsų mažylio dantys augtų tiesūs ir gražūs, iškritusį pieninį įdėti į pelės urvą. Kaip manė mūsų senoliai, tada naujas dantis bus sveikas ir tiesus.

Populiariausi straipsniai

Lankytojų komentarai

kamile
2014-02-22 19:02
(think)(bad)
Dovile
2013-03-24 22:18
Sveiki,
Esu odontologijos III kurso studentė. Ieškau pacientų nemokamam dantų kanalų gydymui. Endodontinis gydymas taikomas, kai danties šaknies kanalo viduje esantis minkštas audinys (pulpa), liaudiškai vadinamas „nervu", yra uždegiminis ar infekuotas. Dėl to gali pasireikšti skausmas - labai aštrus, priepuolinis, kartais maudžiančio pobūdžio, sustiprėjantis vakare arba naktį. Taip pat gali patinti minkštieji audiniai apie dantį, pakisti danties spalva. Kad būtų išsaugoti tokie dantys, būtina gyd. odontologo konsultacija ar net gi endodontinis gydymas.

Dirbame Kauno akių ir dantų ligų klinikoje, trečiadieniais, nuo 16 valandos. Dirbame tik su kokybiškomis medžiagomis, prižiūrint gydytojams specialistams. Esant reikalui atliekamas nuskausminimas.

Visos paslaugos NEMOKAMOS.
Labai lauksiu norinčių turtėti sveiką šypseną! Skambinkite telefonu 867774000. Dovilė:)

Parašykite savo nuomonę

  • :)
  • (happy)
  • :D
  • (super)
  • (hi)
  • (red)
  • (fu)
  • (fool)
  • (weird)
  • :P
  • :(
  • (hooray)
  • (bad)
  • (think)
  • 8|
  • (ok)

Straipsniai šioje grupėje

Video

Naujausi gydytojų atsakymai

Mūsų draugai