Žinomiausi medicinos ekspe­rimentai... su savimi

Istorija žino nemažai gydytojų, kurie susirgo atlikdami savo pareigą. Bet buvo ir tokių, kurie sąmoningai užsikrėsdavo, žinodami gresiančius pavojus, kad patvirtintų savų hipotezių tikrumą. Ir dažnai tokie pavojingi eksperimentai atverdavo kelią medicinos pažangai.
 

Infekcinės ligos


Turbūt daugiausia bandymų su savimi gydytojai atliko infekcinių ligų srityje. Štai dr. Leslis A. Vaitas mirė Egipte 1802 metais po to, kai sąmoningai užsikrėtė nuo sergančio paciento maru. XX a. pr. gydytojai tyrė geltonąją karštinę, nusinešusią tūkstančių Amerikos ir Afrikos gyventojų gyvybių. Kai gydytojas Karlas Finlis Paryžiaus mokslų akademijoje paskelbė hipotezę, kad geltonąją karštligę perneša tam tikros rūšies uodai, juo niekas nepatikėjo. Įrodymu tapo tik gydytojo Dž. Lasearo mirtis, kai jis leidosi įkandamas tokio uodo, kuris prieš tai buvo įkandęs karščiuojančiam ligoniui.
Daug gydytojų sąmoningai užsikrėtė vidurių šiltine, kad išsiaiškintų užsikrėtimo šia liga kelius, leišmanioze, tuliaremija, gonorėja sifiliu ir daugeliu kitų ligų.
Eksperimentiniai darbai reikalavo ir kovos su ligomis metodų. Kai L. Pasteras sukūrė vakciną nuo pasiutligės, ją kurį laiką bijota naudoti tais atvejais, kai nebuvo iki galo aišku, ar įkandęs gyvūnas sirgo pasiutlige. Buvo baiminamasi, kad neužsikrėtusiam žmogui vakcina gali sukelti pasiutligę. Gydytojas E. Ulmanas pasiūlė Pasterui padaryti eksperimentą su juo. Jis liko gyvas, ir tai padėjo pradėti plačiai naudoti Pastero vakciną.
 

Preparatai


Daugelis gydytojų ir chemikų, aiškindamiesi įvairių medžiagų poveikį, taip pat nepabijojo atlikti eksperimentų su savimi. Matyt, jų negąsdino tragiškas žymiojo Karlo Šelės, kuris atrado ciano vandenilio rūgštį ir mirė jos paragavęs, likimas.
Amerikietis R. Smitas iš Jutos valstijos 1944 metais stebint kolegoms leidosi tirti, ar po kurarės suvartojimo išsivystys paralyžius. Pirmiausia buvo paralyžiuoti gerklės raumenys, tačiau Smitas pamanė, kad užspringo seilėmis. Vėliau paralyžius išplito į galūnių raumenis, ėmė sunkėti kvėpavimas. Tik skubi reanimacija leido išgelbėti Smitą. Tačiau gydytojas rizikavo ne veltui. Po šio eksperimento nedidelėmis dozėmis kurarė pradėta vartoti raumenims atpalaiduoti chirurginių operacijų metu.
Bandymų su savimi būdais gydytojai įrodinėjo ir priemonių nuo gyvatės nuodų veiksmingumą. Vienas pirmųjų buvo šveicaras Ž. Ponto, pats išbandęs savo serumą nuo angies nuodų. Jis leidosi įgeliamas trims angims ir išgyveno.
 

Parazitai


Gydytojų dėmesys neaplenkė ir parazitų. Eksperimentai buvo vykdomi įvairiose šalyse. Rusų mokslininkai Ž. Štromas 1930-aisiais ir F. Talyzinas 1940 m. pabaigoje užsikrėtė kaspinuočiu, norėdami išsiaiškinti, koks parazito vystymosi ciklas ir kaip jį galima diagnozuoti. Abiem mokslininkams teko išgyventi daug nemalonių simptomų. F. Talyzinas, prarijęs dvi kirmino lervas, nešiojo savyje parazitą 122 dienas. Didelę šio termino dalį gydytojas jautė pykinimą ir virškinimo sutrikimus. Kai F. Talyzinas išgėrė preparato, užmušančio parazitą, pasirodė, kad jo žarnyne gyveno du kaspinuočiai, kurių bendras ilgis buvo 9 metrai 80 cm.
 

Maistas ir badas


Nemažai eksperimentų atlikta ir mitybos srityje. Ypač tuo domėjosi dr. V.Starkas (1740–1770) iš Londono. Jis po kelias savaites maitindavosi vienos rūšies maistu, kad įrodytų, kad maistas gali būti ir sveikas, ir žalingas. Pirmiausia jo dietą sudarė vanduo ir duona, vėliau jis įtraukė alyvų aliejų, dar vėliau ėmė valgyti mėsą, po to tik duoną, lašinius ir druską. Šiais eksperimentais jis gerokai nualino sveikatą ir mirė būdamas 29-erių, kai pabandė maitintis tik česterio sūriu.
XIX a. J. Rankė ir M. Rubneris aiškinosi, ar gali žmogus maitintis vien mėsa, ir priėjo prie išvados, kad negali.
Kad patikrintų savo hipotezę apie beriberio ligos (avitaminozė, išsivystanti esant vit. В1 trūkumui), kuri buvo labai paplitusi Pietryčių Azijoje, priežastis, gydytojas Moškovskis, dirbęs Naujojoje Gvinėjoje, 11 mėnesių maitinosi tik poliruotais ryžiais. Jo numanymas pasitvirtino – jis susirgo sunkia beriberio forma.
 

Atviroje jūroje


Kalbant apie rizikingus eksperimentus su savimi, negalima nepaminėti A. Bombaro, kuris 1952 m. gumine valtimi perplaukė Atlanto vandenyną be maisto ir gėlo vandens atsargų. Tam jį paskatino mintys, kodėl daugelis aukų po laivų sudužimų atsidūrę jūroje miršta per pirmas 3 dienas – juk nuo alkio ir troškulio jie turėtų mirti vėliau. Jis tyrinėjo galimybę išgyventi ekstremaliomis sąlygomis, skaitė ataskaitas apie išgyvenusius ir žuvusius žmones po laivo sudužimo ir priėjo prie išvados, kad dauguma jų būtų išgyvenę, jei nebūtų pasidavę nevilčiai.
Norėdamas patvirtinti savo žodžius, pats išplaukė gumine valtimi. Maitinosi jis planktonu ir žalia žuvimi, o vietoje vandens naudojo iš žuvų išsunktą skystį. Pirmasis bandomasis plaukiojimas vyko Viduržemio jūroje dvi savaites, plaukimas nuo Kanarų salų iki Barbadoso salos per Atlanto vandenyną – 65 dienas. Per tą laiką jis neteko 25 kg, o hemoglobino kiekis sumažėjo iki kritinės ribos. Iki gyvenimo pabaigos jam ateidavo laiškai su išsigelbėjusių žmonių su žodžiais: jei ne jūsų pavyzdys, būtume žuvę.
 

Bandymai nusižudyti


Gydytojas N. Minovici bandė save uždusinti, o dar vėliau perėjo prie pasikorimo, kad pajustų būklę, atsirandančią uždusimo metu. Jis permesdavo virvę, per lubų siją,viename jos gale padarydavo kilpą ir į ją įkišdavo galvą. Tada guldavo ant grindų ir traukdavo kitą virvės galą. Jo veidas prisipildydavo kraujo, pamėldavo, prieš akis rodydavosi ugnies ratilai, ausyse kildavo triukšmas. Galiausiai jis perėjo prie bandymų su visišku pakorimu: „Kai tik kojos neteko atramos, mano vokai mėšlungiškai susispaudė. Kvėpavimo takai buvo uždaryti taip stipriai, kad negalėjau nei įkvėpti, nei iškvėpti. Ausyse atsirado spengimas, aš net nebegirdėjau asistento, kuris traukė virvę ir fiksavo laiką, balso. Galiausiai skausmas ir oro trūkumas privertė eksperimentą sustabdyti,“ – vėliau rašė jis apie savo išgyvenimus. Maksimalus kabojimo laikas buvo 26 sekundės, po bandymo skausmas ryjant išliko 10 dienų.
 

Medicinos aparatūra


V. Forsmanas buvo vienas iš širdies kateterizavimo kūrėjų. Šią operaciją jis su savimi išbandė 1928-aisiais. Kolegos manė, kad kišant svetimkūnį į širdį ištiks šokas ir širdis sustos. Tačiau Forsmanas vis dėlto ryžosi. Jis įpjovė veną ties alkūne ir įkišo ploną vamzdelį. Pirmą kartą vamzdelis širdies nepasiekė, nes asistentas nesutiko vykdyti tokio pavojingo eksperimento. Antrą kartą eksperimento jis ėmėsi savarankiškai. Įkišęs kateterį 65 cm, širdį pasiekė. Rentgeno aparatas patvirtino jo sėkmę. Dėl šio metodo išradimo mokslininkas kartu su amerikiečių mokslininkais A. F. Kournandu ir D. W. Ričardsu 1956 metais gavo Nobelio premiją.
 

Pirmiausia išbandyk pats


Turbūt eksperimentų su savimi čempionu galima būtų pavadinti čekų gydytoją, J. Purkinjė (1787–1868). Puikus mokslininkas ir pedagogas, klasikinių darbų iš regėjimo, fiziologijos, histologijos ir embriologijos autorius, vienas iš daktiloskopijos sukūrėjų, fiziologijos institutų Vroclave ir Prahoje įsteigėjas, taip pat pirmojo čekų medicinos žurnalo įsteigėjas atliko didelį skaičių eksperimentų su savimi.
Pradėjo jis dar būdamas studentas, kai bandė laisvinamųjų vaistų veikimą, vėliau sekė vimdomieji. Taip pat eksperimentų būdu aiškinosi skirtumą tarp alkoholio ir eterio. Vėliau jis ėmė įvairių opijaus dozių veikimą. Tuo metu buvo susidomėta kamparo veikimu. Ėmęs su juo eksperimentuoti, jis, kaip sakėsi, buvo pasiekęs religinę ekstazę. Už pastaruosius eksperimentus jam buvo pareikšta, kad negali dirbti gydytoju. Vėliau jis išbandė gyvsidabrio chloridą, muskato riešutą, kamparo ir spirito mišinį ir kt. Netrukus susidomėjo, kiek pavojinga gerti sūdytą vandenį, dar vėliau visą savaitę mito tik žaliais kiaušiniais.
 

Šiuolaikiniai eksperimentai su savimi


Atrodytų tokie eksperimentai jau pamiršti, tačiau ir šiandien mokslininkai savo hipotezes išbando su savimi. Pavyzdžiui, australai B. Maršal ir R. Voren atrado ant žmogaus skrandžio gleivinės gyvenančią Helicobacter pylori bakteriją. Jie iškėlė prielaidą, kad būtent ji , o ne stresas ar aštrus valgis yra svarbiausias gastrito ir opų rizikos veiksnys. Tam patvirtinti jie išgėrė petri lėkštelę su šių bakterijų kultūra, ir tai sukėlė gastritą. 2005-aisiais už savo darbus Helicobacter pylori tyrinėjimų srityje jie buvo įvertinti Nobelio premija.

Populiariausi straipsniai

Parašykite savo nuomonę

  • :)
  • (happy)
  • :D
  • (super)
  • (hi)
  • (red)
  • (fu)
  • (fool)
  • (weird)
  • :P
  • :(
  • (hooray)
  • (bad)
  • (think)
  • 8|
  • (ok)

Straipsniai šioje grupėje

Video

Mūsų draugai