Gydymas kokybiškesnis ar sunkiau prieinamas?

Lietuvoje sveikatos apsaugos sistema nuolat pertvarkoma. Nebūtų nieko keista, jei, įgyvendinant naujus planus, nebūtų griaunama tai, kas sukurta, ir jei pertvarkų našta negultų ant mūsų, t.y. pacientų, pečių. Neseniai ligoninės suskirstytos į 3 lygius – rajono, regiono ir respublikos. Tai reiškia, kad įprastoje netoli esančioje gydymo įstaigoje jums galbūt negalės atlikti skubaus kraujo tyrimo, išoperuoti apendicito ar reanimuoti. Kas laukia ligonių?
 

Kieno sąskaita taupoma?


Naujoji pertvarka grindžiama tuo, kad reikia mažinti stacionarinių paslaugų apimtis ir daugiau pinigų skirti pirminei, ambulatorinei grandžiai – dienos stacionaro, dienos chirurgijos bei slaugos paslaugoms finansuoti, o ligonines suskirstyti į tris lygius – rajono, regiono ir respublikos (dar kitaip vadinamas 3R planu).
Pasak Sveikatos apsaugos ministerijos atstovų, rajono ligoninėje, jeigu ji ne toliau kaip 50 km nuo didžiųjų centrų, lieka tik slaugos, terapijos, dienos chirurgijos paslaugos, ir joje nebus brangiausių tarnybų – reanimacijos, laboratorijų, operacinių.
Regiono lygio ligoninėse bus teikiama įvairiapusė pagalba – chirurgijos, akušerijos, pediatrijos, neurologijos paslaugos. Jos turėtų priimti visus pacientus, kuriems nereikalinga ypač specializuota ir sudėtinga pagalba.
Respublikinės ligoninės veikia penkiuose didžiuosiuose miestuose ir skirtos tik patiems sudėtingiausiems ligoniams, kuriems reikalinga specializuota pagalba, brangi aparatūra, t.y. „ne apendicitų operacijoms“.
Tikinama, kad nė viena ligoninė nebus uždaryta, o pacientai gaus kokybiškesnes paslaugas. Pertvarkos esmė – optimaliai išdėstyti sudėtingesnes paslaugas teikiančių ligoninių tinklą bei išlaisvinti jas nuo darbo, kurį gali atlikti kitos gydymo įstaigos. Galvota apie valstybės lėšas – naujasis planas turėtų sutaupyti 127–137 mln. Lt. „Reformos tikslai ir uždaviniai siejami su siekiamybe sutaupyti lėšų, bet vis tik svarbiausias tikslas – pacientams teikiamų paslaugų kokybė, jų saugumas ir prieinamumas“, – praėjusių metų pabaigoje sakė sveikatos apsaugos viceministrė Nora Ribokienė.


O kaip yra iš tiesų?

 

Ilgas kelias iki specialisto


Gargždų ligoninėje dirbo du reanimatologai-anesteziologai, veikia reikiamo lygio diagnostinė aparatūra bei laboratorijų įranga. Teikiama nemažai dienos chirurgijos, stebėjimo, trumpalaikio gydymo ir kt. paslaugų – žmonės gavo tai, ko tikėjosi. Ypač tie, kurie gyvena kaimo vietovėse, nuo Gargždų nutolusiose apie 20–30 km. Dabar, Gargždų ligoninėje išnykus kai kurioms paslaugoms, žmogui teks važiuoti į Klaipėdą – apie 60 km. Ar suskubs kas nors nuvežti ligonį, ištiktą miokardo infarkto? Ir kodėl nustatytas būtent 50-ies kilometrų atstumas iki „normalios“ ligoninės?
Tiesa, rajono ligoninėje apžiūrėjus tokį ligonį ir įvertinus jo sveikatos būklę, jis turi būti skubiai gabenamas į aukštesnio lygio ligoninę rajono ligoninės transportu. Tačiau tai taip pat kainuoja ligoninei – ar tai racionalu? Netgi juokaujama, kad dabar prie kiekvienos rajono ligoninės bus įrengta aikštelė malūnsparniui ir nuolat budės reanimatologų brigada, kuri ir nuskraidins ligonį į artimiausią centrą... Išeina, kad paslauga tolinama.
Kita vertus, didžiųjų miestų ligoninėse daugės pacientų, jų eilės ilgės, o gydytojai turės labiau skubėti. O skubėjimas yra gero specialisto priešas – skubant didėja klaidų tikimybė.
Be to, rajonų gydytojai teigia jau dabar susiduriantys su problemomis, kai į aukštesnio lygio gydymo įstaigą nori paguldyti sunkius ligonius, kuriems, pvz., būtina atlikti koronarografiją ar trombolizinę terapiją. Didžiausios eilės – pas kardiologus, endokrinologus: jų konsultacijos tenka laukti 2–3 mėnesius.
O ką darys rajono ligoninėse dirbantys medikai – atsisakius kai kurių paslaugų ligoniams, jie lieka be darbo. Jaunesni išvyks į užsienį, vyresni bandys sulaukti pensijos Lietuvoje, o mes važiuosime daktarų ieškoti už keliasdešimt kilometrų.
Pasak gerai žinomo onkologo buvusio Kauno onkologijos ligoninės direktoriaus Felikso Markucko, medicinos reformatoriai pasiekė, kad žmogus dėl įaugusio nago ar paprasčiausio apendicito yra priverstas vykti į apskrities ar universiteto ligonines ne dėl paslaugų kokybės, bet todėl, kad neturi pasirinkimo. Ir kad visa Lietuva negali gydytis universitetų ligoninėse, kad gyvenančiam kaime arba mažame mieste eiliniam piliečiui medicinos pagalba tapo sunkiai prieinamu prabangos dalyku, niekam nerūpi.
 

Vėžys nelaukia


Yra viena išskirtinė medicinos sritis, itin jautri pacientams, – vėžio gydymas. Vėžys – rimta liga, netinkamai gydoma baigiasi mirtimi, todėl turi būti greitai diagnozuojama ir tuoj pat gydoma, be jokių eilių. Kokios pagalbos šiandien gali tikėtis žmogus, kuriam diagnozuotas vėžys?
„Buvusi gerai organizuota pagalba vėžio liga sergantiesiems – onkologijos centras Vilniuje, specializuotos onkologijos ligoninės Kaune, Šiauliuose, Klaipėdoje, Panevėžyje, prijungtos prie apskričių ligoninių, „ištirpo“ jose. Buvę onkologijos kabinetai rajonuose panaikinti. Onkologų Lietuvos universitetai nerengia, ir pamainos nėra. Vėžį gydyti imasi kitų, ne onkologijos specialybių gydytojai, neturėdami patyrimo, gydymo rezultatai blogėja. Pacientai priversti laukti konsultacijų ir tyrimų po 2–3 mėnesius bendrose eilėse, todėl liga diagnozuojama pavėluotai. Tokia „reforma“ vykdoma tuo metu, kai susirgimų onkologinėmis ligomis skaičius kasmet didėja po 2–3 proc.“, – teigia F.Markuckas.
Vakarų Europoje, JAV, Kanadoje, Japonijoje, kitose išsivysčiusiose šalyse kuriami specializuoti onkologijos centrai, stengiamasi, kad susirgusieji vėžiu kuo anksčiau patektų į specialistų rankas, nes tik tada galima tikėtis geresnių gydymo rezultatų, kurie tuose centruose yra pusantro karto geresni (5-erių metų išgyvenamumas) negu ligonių, gydytų kitose, net garsiose pasaulio klinikose. Neseniai tas pats buvo ir pas mus, Lietuvoje, deja... Gal daugelis nesutiks su tokia nuomone – išties specialistai onkologai Lietuvoje puikūs, gydantys naujausiomis priemonėmis, tačiau sistema, nuolat vykdomos reformos ir jų atmainos pacientą tolina nuo efektyvaus gydymo.
Pasak patyrusio onkologo, būtina atkurti onkologijos kabinetus rajonuose, kad sergantieji, įtarus vėžio ligą, galėtų kreiptis tuoj pat, pajutę negalavimą, nelaukdami mėnesius tyrimų ir konsultacijų.
 

Pažvelkime plačiau


„Normalioje valstybėje ligoninių sujungimas ar pavaldumo pakeitimas negali turėti įtakos pacientui. Koks pacientui skirtumas, kas ligoninei vadovauja? Lietuvoje kartkartėmis dar bandoma tuo manipuliuoti ir sakyti, kad neva pakeitus vadovą ligoninė gyvens blogiau. Apsidairykime – Kaune atskiros vaikų ligoninės nėra, bet tai nereiškia, kad ten vaikai gydomi blogiau. Dabartinis sveikatos priežiūros įstaigų tinklas kaip tik ir parodo, kad esama sveikatos apsaugos sistema – tai netyčia susiklosčiusi struktūra, nepagrįsta vieningais principais“, – įsitikinusi kita sveikatos apsaugos viceministrė Janina Kumpienė.
Prieš dešimtmetį sveikatos apsaugos sistema Lietuvoje vertinę ekspertai pasakė, kad mūsų šalyje mažos ligoninės yra per mažos, o didelės – per didelės. O kokia ligoninė yra optimali?
Lietuvoje besilankantys užsienio ekspertai tvirtina, kad mažiausia ligoninė negali turėti mažiau nei 100 lovų.
Man, kaip tikriausiai ir jums, nėra svarbiausia, kiek lovų yra ligoninėje, kur esu gydoma. Svarbiau yra žinoti, kad susirgus manimi tinkamai pasirūpins. Kiekvienas ligonis nori pasitikėti jį gydančiu gydytoju, o kiekvienas gydytojas nori jaustis reikalingas ir saugus. Sukurti tokią terpę – reformatorių pareiga.

Populiariausi straipsniai

Parašykite savo nuomonę

  • :)
  • (happy)
  • :D
  • (super)
  • (hi)
  • (red)
  • (fu)
  • (fool)
  • (weird)
  • :P
  • :(
  • (hooray)
  • (bad)
  • (think)
  • 8|
  • (ok)

Straipsniai šioje grupėje

Video

Naujausi gydytojų atsakymai

Mūsų draugai