Kai vaikai palieka tėvų namus

Atrodo, tik vakar buvę maži, vaikai suauga, įsigyja kitų draugų, ir tėvai jiems tampa nebe tokie svarbūs. Be to, psichologinį vaikų nutolimą nuo tėvų šeimos dažnai lydi ir fizinis išsiskyrimas - vaikai išvyksta mokytis ar dirbti į kitą miestą, kartais net į kitą šalį, veda ar išteka. Tėvai, o ypač motinos, išgyvena sunkius psichologinio atsiskyrimo jausmus. Kadangi tradiciškai mūsų visuomenėje motinos labiau tapatinasi su vaikų augintojų vaidmeniu, tai laikoma specifiškai moteriška problema. Aišku, tai nereiškia, kad vyrai atsiskyrimą nuo vaikų visada išgyvena mažiau. Ši problema psichologijoje net turi specialų pavadinimą - “tuščio lizdo” sindromas.
Kadangi šis procesas paprastai vyksta, kai moterims yra vidutiniškai 40-60 metų, dėl liūdesio, dirglumo, verkimo priepuolių ir kitų išgyvenamo sunkaus periodo simptomų dažnai apkaltinamas “klimaksas”. Tačiau po vadinamųjų “klimakso neurozės” ar “klimakso depresijos” kaukėmis gali slypėti psichologinės problemos, kurias reikia spręsti ne medikamentinėmis, bet psichoterapijos priemonėmis.
Maži vaikai skatina tėvų švelnumą, norą globoti, apsaugoti nuo visų pavojų, savo stiprumo, net visagalybės jausmą. Nors tapimas mama ar tėvu ir susijęs su daugeliu psichologinių problemų, bet apskritai tai yra malonus jausmas. Jis susijęs su lūkesčiais - ko tikimasi iš vaiko ir iš santykių su juo. Aišku, ir atsiskyrimo procesas (jis dar vadinamas separacija) prasideda daug anksčiau negu paauglystėje ar vaikui suaugus. Štai vaikas žengia pirmą žingsnį, štai išlydimas į darželį, į mokyklą… Ne viena mama rugsėjo 1-ąją, išlydėdama savo vaiką, slapčia nubraukia ašarą. Atrodo, reikėtų tik džiaugtis, kad vaikas darosi savarankiškesnis, susiranda naujų draugų ir suaugusių jo gyvenime svarbių žmonių, atranda naujų pomėgių. Tai ką reiškia ta slapta ašara ir liūdesys širdy atėjus kiekvienam naujam vaiko gyvenimo etapui? Tai reiškia, kad viduje suvokiama, jog vaikas auga ir tolsta nuo tėvų šeimos, o taip norima, kad jis visada išliktų mažas ir gležnas, o tėvai - jį globojantys, stiprūs ir jauni, t.y. nenorima keistis, nenorima psichologiškai paleisti vaiko. Tai nereiškia, kad liūdėti atsiskiriant nuo vaiko yra blogai. Problema atsiranda tada, kai šis procesas pernelyg ilgai užsitęsia, kai stabdomas vaiko (o tuo pačiu ir savo) asmenybės vystymasis.
Ypač stipriai atsiskyrimą nuo vaikų išgyvena tos motinos, kurių visas gyvenimas buvo paaukotas vaikams: nedirbusios ar dėl vaikų metusios darbą, karjerą. Motinos vaidmuo tokioms mamoms yra egzistencijos prasmė. Pasidariusios mažiau reikalingos, jos ypač skaudžiai išgyvena gyvenimo beprasmiškumą, savo nereikalingumo, vienatvės, tuštumos jausmus. Atrodo, kad gyvenimas jau praėjo, kad nieko prasmingo jau nebebus, kad jau viskas praeityje, jau “senatvė”. Tačiau iš tikro tai reiškia, kad reikia susitaikyti su vieno gyvenimo etapo pabaiga. Prasideda naujas gyvenimo etapas, kurio prasmė paaiškės ateityje. Atsiradus daugiau laisvo laiko, galima prisiminti jaunystėje neįgyvendintas svajones, užsiimti darbine veikla, net išmokti naujų dalykų. Galima iš naujo surasti ryšį su sutuoktiniu (tikėtina, kad vaikų nutolimą ir vidinę tuštumą gali išgyventi ir jis), susirasti naujų draugų ar atnaujinti ryšius su senaisiais. Bet norint pamatyti naują perspektyvą gyvenime visų pirma reikia leisti sau “išgedėti” atsiskyrimo nuo vaikų procesą. Daugelis sunkumų, problemų ir net ligų susiję su tuo, kad neleidžiama sau atsisveikinti su praėjusiomis fazėmis.


Kaip mamos stabdo, dažnai pačios to nepastebėdamos ir sąmoningai nenorėdamos, vaikų atsiskyrimo procesą?
Visų pirma, perduodamos vaikams išorinio pasaulio baimę. Jau nuo mažų dienų vaikams pabrėžiamas saugumas ir kreipiamas per didelis dėmesys į išorinio pasaulio pavojus. Aišku, perspėti vaiką yra naudinga, bet jei perspėjimų yra per daug, vaikas pradeda suvokti save kaip silpną, nesugebantį susidoroti su gyvenimo sunkumais, pradeda nepasitikėti savimi. Perdėtas tėvų rūpinimasis jauno žmogaus suvokiamas kaip nepasitikėjimas juo. Toks vaikas linkęs ilgiau būti tėvų globojamas, vengti įvairių sunkumų ir nesėkmių. Visa bėda, jog tėvai, nesuvokdami, kad šią pasaulio baimę vaikui patys įteigė, dažnai žodžiais dar priekaištauja, esą “kodėl tu toks pasyvus, kodėl tu ne toks, kaip kiti”. Tai dar labiau sustiprina vaiko nepasitikėjimą savimi. Efektyviausia, jei šioje situacijoje tėvai suvoktų savo baimę netekti vaiko jam nutolstant išorinio pasaulio link, “išgedėtų” netektį. Pamažu keičiantis tėvų elgesiui, vaikas taptų vis drąsesnis ir pasitikintis savimi.
Kitas būdas stabdyti vaiko atsiskyrimo procesą - pabrėžiant savo skausmingus jausmus vaiko tolimo nuo šeimos situacijose - “Aš liūdėsiu, jei tu laiku negrįši”, “Aš negaliu užmigti, kol tu ne namie” - ar verkianti mama sugrįžus - juk tai dažnai pasitaiko ne tik su mažais vaikais ar paaugliais, bet su suaugusiu jaunuoliu, kai šis, sakysim, išeina į naktinį klubą ar diskoteką. Liūdinti motina kelia kaltės jausmą (o giliai viduje - ir pyktį), ir jei tai kartojasi dažnai, jaunas žmogus pradeda galvoti, kad jis blogas. Tik kaltė, deja, ne visada sulaiko tėvų namuose. Kartais tai paskatina drastiškai nutraukti emocinius santykius su tėvais, išvykti taip toli, kad nesiektų tėvų emocijos. Mamą toks elgesys priverčia labai kentėti, juo labiau kad ji nesupranta, kodėl taip atsitiko.…
Ypač vaikų kaltę linkusios sukelti pasiaukojančios mamos.
Perdėtas atsidavimas ir aukojimasis kitam dažnai reiškia, kad savo vertė jaučiama tik per reikalingumą kitam žmogui, tik tada, kai kitas įvertina. Nors pati motina save suvokia kaip ypač nesavanaudišką (ji iš tikrųjų prisitaikydama prie kitų atsisako savo asmeninių norų ir planų), tačiau kiti jaučia jos didžiulius reikalavimus. Bet kokį netinkamą vaiko elgesį ji priima kaip savo kaltę, kaip auklėjimo broką. Tai sukelia vaikui dvigubai sunkesnius jausmus: dėl savo elgesio bei jo pasekmių ir dėl mamos jausmų. Ir nesvarbu, kiek vaikui metų. Tokia mama nesąmoningai reikalauja, kad visada aplink būtų žmonių, kurie palaiko jos savo vertės pajautimą: vaikų, anūkų ir t.t. Tokią motinos asmenybę nulemia jos auklėjimas vaikystėje, iš to ir kyla nesugebėjimas atsiskirti nuo mylimų žmonių ir nesugebėjimas atsiremti į save.
Gedėjimo procesui būdingas ne tik liūdesys, bet ir pyktis. Pyktis dažniausiai tenka ne savo vaikams, bet projektuojamas į kitus žmones, kurie “verčia vaiką tolti nuo šeimos”. Paauglystėje - tai “blogi” draugai, vėliau - partneris ar sutuoktinis. Todėl su anyta santykiai beveik visada konfliktiški. Savas vaikas paprastai idealizuojamas (nestiprus idealizavimas yra normalus reiškinys ir būdingas visiems normaliems tėvams). Na, o pykti ant savojo visada sunkiau, dėl to iš tikrųjų jam skirtas pyktis nukreipiamas į kitus.
Dažnai atsiskyrimui priešinasi ne tik tėvai, bet ir patys jaunuoliai. Norima, kad net išėjus iš namų, namai liktų kaip saugumo garantas, kaip vieta, į kurią nesėkmės atveju būtų galima sugrįžti ir kuri liktų nepakitusi. Šis reiškinys ypač pastebimas, jei tėvai nori keisti gyvenamą vietą, skiriasi ar ypač jei vieniši tėvai ar motinos ruošiasi tuoktis antrą kartą. Atrodo, išėjusiems iš namų vaikams neturėtų būti tokios aktualios tėvų gyvenimo permainos, deja, labai dažnai suaugę vaikai tampa tiek teigiamų, tiek neigiamų tėvų gyvenimo pasikeitimų kliūtimi.
Kitas sunkus vaikų jausmas paliekant tėvus - kaltė. Ne visada ji yra suvokiama ir pripažįstama, dėl to gali būti projektuojama į tėvus. Dėl visko kaltinami tėvai, o kartais jie net tampa “atpirkimo ožiais”. Jie kaltinami, kad patys nėra idealūs, kad nedavė visko, ką lyg ir privalėjo duoti, galų gale - kad pasaulis nėra idealus. Kadangi patys tėvai širdies gilumoje jaučia kaltę, kad nebuvo tokie tėvai, kokie turėjo būti, kad nepadarė visko, ką reikėjo padaryti auklėjant vaikus, šis vaikų kaltinimas gali būti priimamas labai skausmingai. Iš tikrųjų jo pagrinde glūdi vaikų nenorėjimas atsisveikinti su idealiais tėvų paveikslais, kokius juos matė vaikystėje, taip pat ir su savo siekiais bei svajonėmis būti idealiais. Jei tėvai be kaltės įsiklausytų į vaikų pateikiamus kaltinimus, pamatytų, kad dauguma jų neturi realaus pagrindo, o tėvai įsivaizduojami visai kitokie negu yra iš tikrųjų.
Išeitis iš tarpusavio nesupratimo ir sunkių jausmų - daug tarpusavyje kalbėtis tiek apie dabarties, tiek apie praeities jausmus. Paprastai jau paauglystėje pradedama klausinėti apie savo kūdikystę, vaikystę. Tai tėvams proga prisiminti, ką gavo ir ką atidavė augindami šį vaiką, ir taip pradėti didįjį atsiskyrimo procesą. Taip pat tai proga jaunam žmogui papasakoti apie save, savo turėtus džiaugsmus, sunkumus ir išgyvenimus, kad kuo mažiau liktų vietos nerealiam vaizduotėje susikurtam tėvų vaizdui. Kalbantis ne tik vaikai sužino daug naujų dalykų apie tėvus, bet ir tėvai - apie vaikus. Taip lengviau suvokti ir priimti savo vaikus kaip atskiras asmenybes, skirtingas nuo mūsų, turinčias savo gyvenimo kelią, suvokti ir susitaikyti, kad nauja karta nėra vien tik ankstesnės kartos tąsa ir kad vaikai nėra tam, kad gyventų pagal nerealizuotas mūsų pačių gyvenimo svajones. Kartu atsiskyrimas nuo vaikų yra gera proga tėvams vėl atsigręžti į savo gyvenimus.

Populiariausi straipsniai

Lankytojų komentarai

Vilma
2013-03-03 16:38
turejau su tokiu sidromu uosve ,neduok dieve lakste paskui sunu istisai(hooray),po vestuviu musu negalejo suprast kas yra santuoka ,norejo vaika tureti tik sau 37metu vyra.,reikia priverstinai tokias ,,rupestyngas,,mamas gydyti.
Danguole
2007-02-19 20:38
Perskaičiau straipsnį,pasirodė,kad jis man parašytas.norėčiau artimiau pabendrauti su tokiu psichologu.Nes man kuo toliau,tuo blogiau,tik nekaltinu marčių.tiesiog,man jų visų reikia arti.Kaip susitaikyti su ta padėtimi?
Danguole
2007-02-19 20:37
Perskaičiau straipsnį,pasirodė,kad jis man parašytas.norėčiau artimiau pabendrauti su tokiu psichologu.Nes man kuo toliau,tuo blogiau,tik nekaltinu marčių.tiesiog,man jų visų reikia arti.Kaip susitaikyti su ta padėtimi?
jone
2006-12-14 19:40
tuscio lizdo sindroma labai sunku isgyventi. pradedi kaltinti vaika, kad jis neatitiko tavo lukesciu, nori , kad jis vis dar butu tavo draugu, neleidi,kad jis visai kitaip mastytu, nei tu mokei, sunku paminti savo egoizma ir buti mazai reiksminga savo vaikui.
jone
2006-12-14 19:39
tuscio lizdo sindroma labai sunku isgyventi. pradedi kaltinti vaika, kad jis neatitiko tavo lukesciu, nori , kad jis vis dar butu tavo draugu, neleidi,kad jis visai kitaip mastytu, nei tu mokei, sunku paminti savo egoizma ir buti mazai reiksminga savo vaikui.

Parašykite savo nuomonę

  • :)
  • (happy)
  • :D
  • (super)
  • (hi)
  • (red)
  • (fu)
  • (fool)
  • (weird)
  • :P
  • :(
  • (hooray)
  • (bad)
  • (think)
  • 8|
  • (ok)

Straipsniai šioje grupėje

Video

Naujausi gydytojų atsakymai

Mūsų draugai