Kodėl kartais raugėjame?

Paskubomis valgydami ar gerdami kartu prarijame ir oro, kuris susikaupia ir, be jokios abejonės, turi būti pašalintas. Paprastai didžioji praryto oro dalis grįžta tuo pačiu keliu, kaip ir pateko į virškinamąjį traktą, o mes tai vadiname raugėjimu (kita patenka į žarnyną). Tačiau ne visada raugėjimą gali sukelti tik greitas skrandžio „prikimšimas“. Ta pati „bėda“ gali ištikti ir tuomet, jei per trumpą laiką išgersi didesnį kiekį gazuotų vaisvandenių ar angliarūgšte prisotinto mineralinio vandens. Nesistebėk, jei suaugusiųjų vakarėliuose pastebėsi, kad kai kas atsirūgsta, galbūt jie išgėrė nemažai alaus arba šampano?
Tave tikriausiai domina, kodėl raugėjant visada atsiranda būdingas garsas. Tai labai paprasta. Toje vietoje, kur stemplė susijungia su skrandžiu, yra vadinamasis stemplės raukas. Oras, besiverždamas iš skrandžio, jį suvirpina, o mes girdime garsą.


Beje, garsiausiai anot garsiosios Gineso rekordų knygos raugėja anglas Paul Hunn, garsas buvo net 118,1 dB. Palyginimui pateikiama, kad šis atsirūgimas garsesnis nei 1 m atstumu dirbantis grandininis pjūklas. Tiesa, jei kada tektų iš buteliuko maitinti savo mažą broliuką ar sesutę, pavalgydinęs nepamiršk jo paimti ant rankų taip, kad mažylis patogiai atsiremtų į tavo petį, ir švelniai paglostyk nugarytę. Kūdikėliams būtina atsirūgti, neatsirūgus skrandelyje susikaupusios dujos gali sukelti nemalonių pojūčių, dėl ko mažylis gali būti neramus.

Populiariausi straipsniai

Parašykite savo nuomonę

  • :)
  • (happy)
  • :D
  • (super)
  • (hi)
  • (red)
  • (fu)
  • (fool)
  • (weird)
  • :P
  • :(
  • (hooray)
  • (bad)
  • (think)
  • 8|
  • (ok)

Straipsniai šioje grupėje

Video

Mūsų draugai

Mūsų draugai