Moteris, dovanojanti žmonėms šypsenas

Kaunietė odontologė Birutė Tamaševičienė – viena iš gydytojų, taip mylinčių savo darbą, jog ... pamiršta net užtarnautą poilsį. Žvali ir energinga moteris, neseniai atšventusi 80-ies metų jubiliejų, dar negalvoja palikti dantų gydytojo kabineto. Ponia Birutė – puiki gydytoja ir labai įdomi pašnekovė, ne tik pasakoja apie darbą, šeimą, savo vaikystę, bet ir prisimena įvairius patirtus nuotykius. Bet apie viską iš pradžių.
 

Esate viena iš ilgiausiai dirbančių Lietuvos medikių. Kaip taip ilgai ištvėrėte tokiame sudėtingame darbe?


Niekada nedirbau dėl pinigų. Visada džiaugiuosi, jeigu pasiseka. Smagu, kai pacientai lieka patenkinti. Mano darbo sritis – bedančiai (taip juos vadinu). Su jais dirbu jau daugiau nei 10 metų. Tai pati sudėtingiausia, bet man mieliausia odontologijos sritis. Malonu, kai žmogus vėl gali šypsotis gražia šypsena. Mano darbo stažas tikrai didelis. Tačiau man labai patinka šis darbas. Turbūt tai ir palaiko tą energiją ir sveikatą. O žurnalus ir knygas apie dantis galiu skaityti nors ir visą naktį, kitokios knygos visiškai nedomina. Manau, jog dirbant reikia turėti daug žinių, patirties ir nuojautos, bei, žinoma, atsidavimo, tada ir dirbti sekasi puikiai.
 

Kaip prasidėjo ir klostėsi jūsų, kaip odontologės, karjera?


Baigusi mokslus, dirbau Medicinos institute, protezų skyriuje. Ten pat skaičiau paskaitas (šešerius metus). Bet paskaitas skaityti ne itin patiko, nes nelabai ką bendra turėjau su partiniais, kurie užkraudavo man daug papildomo darbo. Namo grįždavau tik vėlai vakare, tai vyras net durų neatidarydavo ir sakydavo: „prašom eiti į kitą viešbutį, čia visos vietos jau užimtos!“. Be to, pradėjo mane verbuoti į partiją, tad teko išeiti. Mano tėvas penkiolika metų buvo išvežtas į Sibirą už tai, kad neįtiko valdžiai. Tad jokiu būdu nenorėjau į visa tai veltis. Tada perėjau į stomatologijos kliniką, kur 20 metų dirbau skyriaus vedėja. Čia dirbti labai patiko, įdiegiau nemažai naujų odontologijos principų. Tuo metu ši klinika jau buvo gana moderni ir žinoma. Čia gydytis atvykdavo aukščiausi šalies pareigūnai. Bet per tuos 20 metų klinika labai išaugo, atėjo nemažai naujų darbuotojų, daug kas pasikeitė. Pradėjo skirtis mano ir jų požiūriai, todėl nutariau atsisakyti vedėjos pareigų. Vėliau išėjau dirbti privačiai (buvau viena iš pirmųjų Kaune). Nuo 1994 iki 2005 m. turėjau savo kabinetą. Dirbau labai daug, nes, norint išlaikyti privatų kabinetą, reikia daug pinigų. Bet norėjosi šiek tiek laiko skirti ir šeimai, todėl ilgainiui perėjau pas kolegę, kur dirbdavau dvi dienas per savaitę, o kitas laikas – laisvas.


Neseniai grįžau iš Vokietijos, kur atostogavau ir atšvenčiau savo 80-ąjį gimtadienį. Ta proga pusbrolio pastangų dėka buvo išspausdintas straipsnis laikraštyje „Kauno diena“. Pamenu, ruošiausi fotografo atėjimui. Dėl to į kišenę įsidėjau šukas ir lūpdažį, kad galėčiau pasigražinti prieš fotosesiją. Tačiau buvo labai daug darbo, laukiamajame – daugybė žmonių, tad net nepastebėjau, kai atėjo fotografas ir mane nufotografavo. O šukas ir lūpdažį prisiminiau tik eidama namo. Matyt, buvau taip susikaupusi ir įsijautusi į savo darbą, jog nieko aplinkui nepastebėjau. Bet vėliau pamačiau, kad ta nuotrauka visai nebloga išėjo. Tad pamaniau, kad už šukas ir lūpdažį daug geriau yra ta ekstazė, atsidavimas darbui. Mano toks būdas – visą savo gyvenimą aš atsiduodu kitiems. O ką nors daryti dėl savęs tiesiog tingiu.
 

Kodėl pasirinkote medicinos sritį ir kodėl – odontologiją?


Gerai mokiausi, ypač sekėsi matematika, tad norėjau studijuoti kažką iš tos srities. O mama norėjo, kad būčiau gydytoja. Ji mane labai energingai su teta įtikinėjo. Kadangi buvau paklusni, sutikau. Tačiau labai bijojau kraujo, todėl pasirinkau odontologiją. Maniau, baigsiu mokslus, o paskui jau būsiu savarankiška ir galėsiu rinktis tai, ką norėsiu. Tačiau, kai prasidėjo praktikos darbai, pradėjo sektis ir visai patikti. Labai daug mokiausi, dar dirbau laborante. Į šokius laiko nelikdavo – per visą studijų laikotarpį buvau tik kartą. Kai baigiau studijas, darbas pradėjo dar labiau patikti. Vėliau ištekėjau, gimė vaikai. Tai taip ta matematika ir liko. Bet vaikams visada mielai padėdavau spręsti uždavinius – nors čia atsigriebdavau.
Vėliau išmokau vokiečių kalbą, kad galėčiau skaityti medicininę literatūrą. Giminės iš JAV siųsdavo brangias knygas (kurios kainuodavo ir po tris šimtus dolerių – tais laikais tai buvo milžiniškos sumos). Dėl to ir galėjau įdiegti naujus metodus odontologijoje. Tik išvažiuoti negalėjau, nes buvau gimusi Prancūzijoje. Tik vėliau, kai jau galėjau išvažiuoti iš šalies, susipažinau su medikais iš įvairių šalių (su jais bendrauju iki šiol). Anksčiau mokydavausi iš jų, nes Vakarų šalių odontologija buvo daug modernesnė. Tačiau šiandien, manau, Lietuvoje odontologija jau nemažai pasiekusi. O kai kur gal net ir modernesnė. Tai labai priklauso ir nuo paties mediko apsiskaitymo, išsilavinimo lygio. Aš galėjau mokytis iš geros literatūros, taip pat gaudavau ir vaizdo įrašus. Tais laikais tai buvo tikrai retas dalykas. Buvo net vienas kuriozinis atvejis su tomis vaizdajuostėmis. Kartą giminės siuntė man per Vokietiją keletą kasečių mano vardu ir adresu. O tuo metu muitinėse galbūt nebuvo galimybės jas peržiūrėti. Tai jie pamanė, jog tose kasetėse kažkas slapto ar nelegalaus. Mane pasikvietė vyr. gydytoja ir sako: „skambino iš saugumo ir klausė, kokiom ten kasetėm užsiiminėji? Baik, nes bus blogai,“ – perspėjo. Dėl to niekaip negalėjau jų gauti. Bet atsitiktinai susipažinau su vienu diplomatu, kuris kaip tik važiavo į Vokietiją. Jis man pasisiūlė parvežti tas kasetes, nes jo, kaip diplomato, muitinėje netikrina. Tai taip jos pagaliau atsidūrė Lietuvoje. Bet žiūrėdavau jas viena slapčiomis, nes vis dar buvo baisu, kad niekas nesužinotų. Iki kokio lygio čia buvo viskas griežta.
 

Ar savo vaikams leidote patiems rinktis specialybę, ar davėte kokių patarimų?


Žmonės sako, kad vaikas pats turi rinktis specialybę. Bet nebūtinai. Pvz., mane mama įgrūdo į mediciną, ir, nors pirmus dvejus metus verkiau, bet vėliau pripratau. O vėliau paaiškėjo, jog aš šioje srityje esu gabi. Aišku, šiuolaikiniam jaunimui taip jau nenurodysi. Mano vaikai patys rinkosi specialybes: sūnus studijavo architektūrą, dukra – ekonomiką (ji gabi matematikai, kaip ir aš). Tačiau mes buvome patenkinti jų pasirinkimu, todėl neprieštaravome. Anūkai irgi savarankiškai rinkosi profesijas: vienas baigė informatikos mokslus, anūkė – architektūrą, o jaunesnysis anūkas – menininkas (baigė Konservatorijoje šokį). Labiausiai jaudinomės ir prieštaravome jaunėlio pasirinkimui, tačiau nieko padaryti negalėjome, anūkas buvo užsispyręs ir savo nuomonės tvirtai laikėsi. Taigi, kad ir kaip gaila, nė vienas nėra medikas, nors aš ir norėjau, kad kas nors tęstų mano darbus, kam galėčiau perduoti savo patirtį.
 

Augote sudėtingu metu – tarpukariu. Kokie atsiminimai iš vaikystės?


Mano vaikystė buvo sunki – dirbti pradėjau nuo paauglystės. Tada dar gyvenome Vilniuje. Tėvas turėjo gerą tarnybą. Gyvenome gerai, tėvai samdė auklę ir namų tvarkytoją. Tačiau, kai man buvo trylika metų, mano tėvą suėmė. Prasidėjo sunkūs laikai. Mama buvo pripratusi prie poniško gyvenimo, tad jai buvo gana sunku prisitaikyti prie naujų sąlygų. Teko iniciatyvos imtis man. Vienas pažįstamas įdarbino mane sanitare vienoje ligoninėje. Ten dirbdama gaudavau maisto davinius, kuriuos nešdavau namo. Taigi buvau šeimos maitintoja. Vėliau išsikraustėme į mamos tėviškę netoli Vilkaviškio. Ten taip pat buvo nelengva – į mokyklą eiti toli, žiemą klampojom per didžiules pusnis. O namie dar ir visus ūkio darbus nudirbti reikėjo. Tačiau, nepaisant visko, mokiausi labai gerai, todėl peršokau net dvi klases, o ir institute buvau jauniausia savo grupėje (diplomą gavau būdama 21 metų). Manau, kad ta sunki vaikystė labai užgrūdino ir pripratino dirbti. Dėl to darbas visą gyvenimą man buvo didelis malonumas.
 

Ar daug kas pasikeitė odontologijos srityje per jūsų ilgus darbo metus?


Po nepriklausomybės – radikaliai. Tačiau ir anais laikais odontologija buvo pasiekusi, tik nebuvo reikalingų medžiagų. Aš važiuodavau į tobulinimosi kursus Maskvoje. Ten susipažinau su Kremliaus ligoninės vyriausiąja seserimi, tai pas ją nusipirkdavau nemažai medžiagų. Tuo metu Maskvoje buvo aukšto lygio medicinos paslaugos, tad daug ko išmokau. O jie, kai atvykdavo pas mane, tai kopijuodavosi ir konspektuodavosi mano knygas, nes tokių tuo laiku niekas neturėjo.
 

Gal turite kokių specialių receptų, kaip išlaikyti sveikus ir gražius dantis?


Svarbu tinkamai maitintis. Taip pat daug ką daro genai. Pvz., mano dantys labai geri, paveldėjau iš mamos. Tik pora dantų yra pašalinti dar jaunystės laikais. (Kai išmokome rauti replėmis, tai reikėjo pasipraktikuoti, todėl ir išrovėm viena kitai po keletą dantų). Be to, labai svarbu atidžiai valyti dantis, tada jie ilgiau išlieka sveiki ir gražūs. O kažkokių stebuklingų receptų tikrai neturiu.
 

Kur ieškote poilsio ir įkvėpimo?


Dažniausiai sode. Labai patinka dirbti įvairius lauko darbus, prisiliesti prie žemės. Patinka gamta, grynas oras. Taip pat labai mėgstu vairuoti. Dažnai išvažiuoju iš miesto pasigrožėti gamta. Ypač patinka Suvalkijos lygumos, kur gali matyti labai toli. Tada mano akys atsigauna po įtemptos darbo dienos.
 

Gal turite kokį hobį?


Mėgstu muziką. Tik nepatinka eiti į didelius susibūrimus. Turbūt jau pervargstu per dieną nuo to žmonių šurmulio. Geriau klausausi namie. Mėgstu įvairią muziką: Bethoveną, Andrea Rio, Štrausą. Visai neseniai įsirašiau Seline Dion koncertą. Taip pat patinka operos. Turiu jų nemažai įsirašiusi. Dar studijų laikais beveik kas vakarą eidavau į operą Kaune. Labai patikdavo, beveik visas arijas mokėjau mintinai. Dabar į operos teatrą nueinu retai, nebent rodoma kažkas ypatingo. Didelį įspūdį paliko Los Andžele matyta opera, kurioje dainavo P.Domingo.
 

Nemažai keliaujate. Kokias šalis esate aplankiusi?


Tarybiniais laikais galėjau keliauti tik po Sąjungos šalis. Dažnai atostogaudavau Bulgarijoje. Dar lankiausi Rumunijoje, Vengrijoje – labai patiko Budapeštas. Po nepriklausomybės atgavimo net šešerius metus iš eilės atostogavau Maljorkoje, vis dar nuvažiuoju į Bulgariją. Bet pastaruoju metu atradau Juodkrantę. Čia taip puiku, tokia nuostabi gamta, nesinori važiuoti į jokius užsienius. Dabar dažniau važiuoju atostogauti pas draugus, pvz., į Vokietiją. Labai gražūs Vokietijos miestai. Ypač patinka Berlynas, esu buvus Drezdene, Bonoje, Leipcige, Kiolne. Dar stengiuosi kuo dažniau nuvažiuoti į Prancūziją, nes ten gimiau (Fontenblo vietovėje). Gal ir keista, tačiau nelabai mėgstu lankytis naujose nematytose vietose. Mieliau važiuoju į tas, kur jau kartą buvau ir kur labai patiko. Ten jaučiuosi labai gerai, puikiai pailsiu.
 

Gal kokių įdomių nuotykių patyrėte per įvairias keliones?


Prisimenu viešnagę pas draugą Los Andžele. Jis pasiūlė dviračiu važiuoti į pliažą. Maniau – netoli, todėl sutikau. Bet vėliau paaiškėjo, jog teks važiuoti per visą miestą daugybę kilometrų, o buvau nevažiavusi dviračiu jau daugiau nei 20 metų. Na, bet ką darysi, sutikau, tai ir turėjau važiuoti Tai buvo tikrai drąsus poelgis, gavau nemažai adrenalino. Automobilių daugybė, aš vos pasėdžiu ant to dviračio, bet ištvėriau. Tas pats draugas dar mane skraidindavo savo nedideliu lėktuvu. Šeima su juo niekad neskrisdavo, bijodavo. O aš, nors ir bijojau, bet vis tiek skridau. Manau, esu drąsi, todėl nieko ir nebijau.

Populiariausi straipsniai

Parašykite savo nuomonę

  • :)
  • (happy)
  • :D
  • (super)
  • (hi)
  • (red)
  • (fu)
  • (fool)
  • (weird)
  • :P
  • :(
  • (hooray)
  • (bad)
  • (think)
  • 8|
  • (ok)

Straipsniai šioje grupėje

Video

Naujausi gydytojų atsakymai

Mūsų draugai