Vaikų daktaras Jurgis Bojarskas:tėvai turi būti atsakingi už savo vaikus

„Sveiko žmogaus“ svečias – Kauno medicinos universiteto Vaikų ligų klinikos pulmonologijos sektoriaus vadovas m. dr. doc. Jurgis BOJARSKAS
 

Kodėl tapote būtent vaikų gydytoju? Ar nuo vaikystės norėjote juo būti?


Sunku pasakyt. Gal turėjo įtakos tai, kad tėvai buvo mokytojai – jie dirbo su vaikais, namuose buvo kalbama apie vaikus. Galutinai apsisprendžiau tiktai paskutiniuosiuose medicinos instituto kursuose, kai teko pabendrauti su vaikų katedros specialistais, su profesore Vinkevičiene ir kitais. Iš pradžių, kaip ir beveik visi, norėjau būti chirurgas. Tačiau reikėjo suprasti, kad vieniems Dievas tai davė, kitiems – ne. Pagalvojau, kad gal tai man bus per sunku, gal nesugebėsiu, geriau pasirinksiu „ramesnę“ specialybę. Nors ji toli gražu ne rami.
[klausimas]Nesigailėjote vėliau?[/klausimas]
Ne, ačiū Dievui, nusivylimo tikrai nejaučiu. Tik didelį pasitenkinimą. Daug metų dirbu ir džiaugiuosi, kad per tuos metus teko daug kam suteikti pagalbą. Nors šiaip visuomet smagiau yra dirbti su sveikais, t.y. padėti mamai auginti sveiką vaiką. Čia, manau, yra pagrindinis mano uždavinys.
Nuo 1966 metų, kai baigiau institutą, praktiškai visus 40 metų ir dirbau čia, KMU Vaikų klinikoje, išskyrus trejus metus, kai buvau išvykęs atlikti aspirantūrą į tuometinį Leningradą, iš kur apsigynęs grįžau atgal. Dabar net keista – žiūriu kad vos ne vyriausias vaikų klinikoj esu, o atrodo, tik tik pradėjau...
[klausimas]O kokių savybių reikia tiek metų išdirbti vaikų gydytojui? [/klausimas]
Svarbiausia, aišku, mylėti vaikus. Tam, kuris vaikų nemyli, geriau nesikankinti ir nesirinkti tos specialybės.
Kitas labai svarbus dalykas yra kruopštumas. Vaikas dažnai negali pasakyt, ką jam skauda, kartais jis nemoka išreikšti savo pojūčių, kartais juos perdeda. Užtat mes turime būti labai atidūs. Tai padeda diagnostikai.
Labai svarbūs ir pediatro psichologiniai ypatumai. Reikia mokėti prieiti prie vaiko, juk toli gražu ne visi iš karto puola į glėbį, kartais labai negatyviai žiūri į gydytoją. Reikia rasti kelią prie ligoniuko.
Lygiai taip pat reikia mokėti dirbti ir su tėvais – mes dažnai susiduriame su dviem ligoniais – sergančiu vaiku ir ne mažiau dėl to išgyvenančia mama ar kitu artimu žmogumi. Su visais reikia rasti bendrą kalbą – tik tuomet gydymas bus sėkmingas.


[klausimas]Kadangi tiek metų dirbate, Jums visa tai puikiai sekėsi?[/klausimas]
Tai tegul vertina mano ligoniai, jų artimieji, gal kolegos. Bet sukaupta patirtis padeda.
Su dauguma, aišku, bendrą kalbą randam. Gyvenime nebūna taip, kad nebūtų aštrių kampų, kartais jų pasitaikydavo ir man, bet stengdavaisi viską kažkaip išspręsti. Būdavo, kad manęs nesuprasdavo, būdavo, aš ko nesuprasdavau. Gydytojas irgi žmogus – ir nuotaikos būna visokios, ir pavargęs, ir išsiblaškęs.
Kuo jaunesnis buvau, tuo buvo sunkiau. Dabar jau ramiau į viską žiūriu, filosofiškai vertinu. Bet ir dabar kartais tenka apibarti ir vaikus, ir jų tėvelius. Jaučiuosi, kad tam turiu teisę. Aš laikausi tos filosofijos, kad šeimoje už vaiką yra atsakingi tėvai, jei jau pasiryžo jį turėti. Jie turi ruoštis, kaupti žinias, kaip auginti vaiką. Tai nėra lengvas darbas. Ir tos mamos, kurios pačios dar vos ne vaikai, dažnai to nedaro. Ir už tai kartais tenka padaryti pastabas.
Neseniai teko apibarti mamą, kuri rūkė būdama nėščia, rūko ir dabar, pagimdžius vaiką. Vaikas jau praktiškai yra lėtinis plaučių ligonis, nors jam tiktai 2 mėnesiai. Reikėjo pasakyti mamai, kad ji prarūkė vaiko plaučius. Kas daugiau jai šitą pasakys? Ir studentus reikia mokyti kalbėti su tėvais.
[klausimas]Paminėjote studentus. Tai jau kitokio pobūdžio jūsų darbas. Kuris Jums mielesnis –gydytojo ar dėstytojo?[/klausimas]
Pasakyti, kuris mielesnis, labai sunku. Senovėje meistrai mokiniams sakė: „Žiūrėkite, kaip aš dirbu, ir darykite taip pat“. Šis principas galioja ir dabar. Studentai turi matyti, kaip dirba vyresnieji kolegos, kaip jie elgiasi su vaiku, su mama, kaip tiria ir kt. To klinikinio darbo auditorijoje neišmoksi.
Smagu dirbti su jaunimu. Jauni žmonės labai greitai jaučia falšą – jiems nepameluosi. Užtat turi visą laiką pasitempęs būti.
Labai smagu, kai matai, kad tavo mokiniai tampa gydytojais. Aš nors šiandien galėčiau išeiti į pensiją – pulmonologija, mano globojama sritis, tikrai nesužlugtų. Aš turiu užauginęs mokinių, kurie viską perims ir toliau tęs.
[klausimas]Ar dalyvaujate kokiuose nors visuomeniniuose darbuose? [/klausimas]
Dabar mano visuomeninis darbas – akademiniu lygiu. Dalyvauju pediatrų, pulmonologų draugijų veikloje, esu universiteto akademinės tarybos, fakulteto tarybos narys, daug metų Sveikatos apsaugos ministerijos konsultantas. Viskas užima daugybę laiko.
[klausimas]O laisvo laiko sau ar belieka?[/klausimas]
Nuolat dirbęs visą savaitę, savaitgalį stengiuosi pasidaryti išeigines. Penktadienį, šeštadienį prie knygų nesinori. Sekmadienį jau pradeda graužti sąžinė, kad nieko nedarau. Tada truputėlį padirbėju – kartais reikia paskaitai pasiruošti, straipsnį parengti, disertacijas pakonsultuoti.
Likusį laisvą laiką suvažiuoja vaikai su anūkėmis (turiu tris). Savo vaikais labai džiaugiuosi. Sūnus yra veido žandikaulių chirurgas, jam puikiai sekasi. Dukra yra humanitarė, baigusi anglų kalbą ir dar edukologiją, dirba įdomų darbą Pramonės prekybos ir amatų rūmuose. Savaitgaliais visi suvažiuoja pas senelius. Džiaugiamės, kad vaikai, nors gyvena atskirai, bet netoli. Nenutrūkęs bendravimas – labai didelė vertybė, kurią stengiamės išsaugoti. Manau, jie taip pat supranta tai ir vertina. Labai malonu, kad vaikai vis tik dar turi kažkokį bendrą traukos centrą, kur visi subėgam pabūti. Mano žmona, buvusi medikė, dabar pensijoje, prižiūri tą mūsų namų židinį.
[klausimas]O Jūs pats, besirūpindamas savo ligonių sveikata, ar savąja pasirūpinate?[/klausimas]
Atvirai šnekant, mažokai. Gerai, kad daug negalavimų dar iki šiol nevargina.
Ypatingų gyvenimo būdo apribojimų neturiu. Stengiuosi kuo daugiau judėt, beveik kas dieną 2–3 kilometrus pėstute vaikštau po gyvenvietės apylinkes. Manau, kad valandą pusantros tam riekia paskirt kiekvieną dieną ar bent kas antrą. Paskui jautiesi stipresnis, žvalesnis.
[klausimas]Ar turite gyvenime kredo, kuriuo vadovaujatės?[/klausimas]
Jei neprogresuosi, tai regresuosi. Tai viso gyvenimo kredo. Negali sustoti, nes, jeigu tik sustosi, tuoj pat tave kažkas aplenks, tu beviltiškai atsiliksi. Gyvenimas dabar toks greitas, o dirbant tokį darbą tokioje vietoje atsilikti negalima. Žinių srautai dabar didžiuliai, riekia mokėti išsirinkti, kas tikrai naudinga. Daug padeda internetas. Mes, gydytojai, esame amžini studentai – iki pat pensijos mokomės. Juk gyvenimas vietoje nestovi, atsiranda naujų metodų, diagnostikos. Mes viską tą turim sekti ir žinoti, neatsilikti nuo gyvenimo. Kaip kokia kempinė siurbiame žinias ir jas ankščiau ar vėliau panaudojame.
[klausimas]Ir pabaigoje, ką galėtumėte patarti mūsų žurnalo skaitytojams?[/klausimas]
Aš negaliu visiems duot patarimų – galiu būti ne taip suprastas. Vienintelis patarimas, galbūt jauniems skaitytojams, kad vaikai yra didžiausias turtas, ir tie, kurie planuoja jų turėti, apie tai turi pradėti galvoti labai anksti. Jau mergaitės, jaunuoliai turi ruoštis būsimai šeimai, kad turės vaikų. Užtat jų gyvenimas turi būti sveikas. Nes tik sveikų žmonių vaikai bus sveiki. Galvokite apie ateitį, gyvenkite ne tik šia diena, ir tada užauginsite sveikus vaikus, ir mūsų tauta bus sveika.

Populiariausi straipsniai

Lankytojų komentarai

Jūsų SŪNAUS pacientė
2007-12-29 17:08
GERB. DOCENTE, dėkoju už puikų sūnų ir linkiu dar ilgai gydyti ir mokyti mažus ir didelius.

Parašykite savo nuomonę

  • :)
  • (happy)
  • :D
  • (super)
  • (hi)
  • (red)
  • (fu)
  • (fool)
  • (weird)
  • :P
  • :(
  • (hooray)
  • (bad)
  • (think)
  • 8|
  • (ok)

Straipsniai šioje grupėje

Video

Naujausi gydytojų atsakymai

Mūsų draugai