Savaiminis persileidimas - dažniausia nėštumo komplikacija

Savaiminis persileidimas – tai nėštumo nutrūkimas (abortas) iki 21 nėštumo savaitės ir 6 dienų. Persileidimas, įvykęs per pirmąsias 12 savaičių, vadinamas ankstyvuoju (jų būna 75 proc.), o po 12 savaičių – vėlyvuoju. Kai persileidimai įvyksta tris ir daugiau kartų, jie vadinami įprastiniais, kartotiniais (habitualiniais). Kartotinių persileidimų būna maždaug 1 proc. bendro gimdymų skaičiaus. Savaiminiu abortu baigiasi 15-20 proc. visų nėštumų. Manoma, kad net 40-70 proc. nėštumų savaime nutrūksta nesutrikdę menstruacinio ciklo ir nediagnozuoti. Įvykus pirmam persileidimui, rizika dar kartą persileisti nepadidėja.
 

Prasidėjus savaiminiam abortui, gemalas atsiskiria nuo gimdos sienelių ir, susitraukiant jos raumeniui, išstumiamas iš gimdos. Moteris jaučia sąrėminio pobūdžio pilvo apačios skausmus. Atsivėrus tarpgaurelinėms ertmėms, prasideda gausus kraujavimas iš lytinių organų. Vėlyvi persileidimai vyksta kaip gimdymas - prasideda sąrėmiai, atsidaro gimdos kaklelis, nuteka vaisiaus vandenys, gimsta vaisius ir placenta. Kai žuvęs vaisius lieka gimdoje, vaisiaus audiniai maceruojasi, gimda nedidėja, net mažėja, pasirodo tamsių kruvinų išskyrų, persileidimas vadinamas neįvykusiu (angl. missed abortion).
Įprastinių persileidimų priežastys:
Žinomos (50-60 proc.)
1. Genetinės.
2. Endokrininės: skydliaukės ligos, cukrinis diabetas. Taip pat manoma, kad įtaką gali turėti ir liuteininės fazės defektas (geltonkūnio funkcijos nepakankamumas), nes esant progesterono trūkumui nepakankamai išsivysto gimdos gleivinė. Progesteronas per gimdos gleivinės prostaglandinus veikia kaip vietinis imunosupresinis veiksnys, kad išsaugotų alosvetimkūnį, t.y. besivystantį vaisių, todėl jo trūkumas nėštumą veikia nepalankiai.
3. Anatominės priežastys: Ašermano sindromas (gimdos ertmės sąaugos), pogleivinės miomos, gimdos kaklelio nepakankamumas, gimdos vystymosi anomalijos: pertvara, balno formos gimda, dviragė gimda.
4. Infekcinės: Chlamydia trachomatis, Listeria monocytogenes, Toxoplasma gondii, virusai (Rubella, HSV, CMV, tymų ir koksaki virusai).
5. Autoimuninės.
6. Žalingi aplinkos veiksniai.
7. Nežinomos (40-50 proc.)
8. Nepakankamas imuninės sistemos slopinimas; motinos imuninis reaktyvumas.
Pamėginkime suprasti įprastinio aborto priežastis. Maždaug 50 proc. atvejų priežastys yra paaiškinamos. Pavyzdžiui, tokios endokrininės ligos kaip nekontroliuojamas necukrinis diabetas, anatomijos ir genetiniai defektai, infekcinės motinos ir/ar vaisiaus ligos, autoimuninės ligos, pavyzdžiui, antikardiolipidiniai antikūnai motinos organizme. Visi šie sutrikimai gali sukelti vaisiaus pažeidimus, kurie yra nesuderinami su gyvybe, todėl įvyksta persileidimas.


Tačiau kitus 50 proc. atvejų įprastinio aborto priežastys išlieka neišaiškintos.
Nėra tiksliai žinoma, tačiau nekintamas šių nepaaiškinamų persileidimų skaičius gali būti dėl motinos alogeninio imuninio atsako į panašius vaisiaus antigenus rezultatas.
Kai kurių moterų organizmuose vyksta labai stipri imuninė reakcija prieš vaisių, kuris pusę chromosomų gauna iš tėvo ir taip paveldi pusę jo antigenų.
Būna tokių nėštumų, kai motinos organizmas atpažįsta šiuos svetimus antigenus ir sukelia imuninio atmetimo reakciją, dėl to įvyksta abortas. Įprastinio aborto atveju tokia reakcija vyksta kiekvieną kitą nėštumą. Tačiau esant įprastam sveikam nėštumui alogeninis imuninis atsakas nekelia pavojaus vaisiui. Tada motinos organizme sukeliamas apsauginis imuninis atsakas.
 

Ar galima savaiminių persileidimų profilaktika?


Deja, šiuo metu dar nėra moksliniais įrodymais pagrįstų duomenų, kokius tyrimus reiktų atlikti įvykus persileidimui bei kokiais metodais gydyti gresiantį persileidimą. Kadangi dažniausiai savaiminių persileidimų priežastys lieka neaiškios, apie šios patologijos profilaktiką kalbėti sunku, tačiau ir šiuo atveju specialistai stengiasi padėti. Stengiantis išvengti galimo savaiminio persileidimo, iki pastojant reikia ieškoti rizikos veiksnių ir juos koreguoti.
Labai svarbu dar prieš pastojant išsiaiškinti, ar partneriams nėra persileidimo rizikos veiksnių. Čia svarbūs abiejų partnerių medicininės, socialinės, psichologinės ir genetinės anamnezės duomenys, taip pat tai, kokių medikamentų buvo ar yra vartojama, ar nėra piktnaudžiaujama alkoholiu, tabaku, ar nevartojama narkotikų. Jeigu jau yra buvęs savaiminis persileidimas, reikia išsiaiškinti, kokiu nėštumo laikotarpiu jis įvyko, nes kitų persileidimų rizika tuo metu gali būti didesnė.
Moteris sveriama, matuojamas jos ūgis, kraujo spaudimas, kryptingai tiriama, ar ji neserga endokrininės sistemos arba infekcinėmis ligomis. Ieškant galimų hormonų pusiausvyros sutrikimų stebima, ar nėra hirsutizmo arba kitų hiperandrogenijos požymių, krūtys tiriamos, ar neišsivystė galaktorėja. Ginekologinio tyrimo metu kreipiamas dėmesys į genitalijų išsivystymą, paslankumą, skausmingumą. Laboratorinių tyrimų, kuriais remiantis būtų galima numatyti galimą savaiminį persileidimą, nėra, tačiau įtariant genetinę ar infekcinę ligą galima atlikti specifinius kiekvienam tyrimus. Vyresnėms kaip 35 metų amžiaus moterims arba kai šeimoje ar giminėje yra vaikų, sergančių įgimtomis genetinėmis ligomis ar apsigimimais, rekomenduojama pirmoje nėštumo pusėje išsitirti žmogaus genetikos centre.
Įtarus, kad galima persileidimo priežastis susijusi su chromosomų pakitimais, rekomenduojama ištirti tėvų kariotipą, persileidimo metu paimtų nėštumo audinių genetinį kariotipą. Pasaulyje tokiais atvejais porai siūloma atlikti inseminaciją ar IVF donoro sperma, embriono perkėlimą.
Diagnozavus genitalijų anatomijos defektus (atlikus
histerosalpingografiją, histeroskopiją ar laparoskopiją), siūlomos įvairios gimdos koreguojamosios operacijos, miomektomijos, gimdos kaklelio apsiuvimas.
Hormoniniai sutrikimai nustatomi ištyrus T3, T4, TTH ir progesterono kiekį serume; atlikus endometriumo biopsiją liuteininės fazės metu, nustatomas glikuotas Hb. Šie sutrikimai atitinkamai koreguojami skydliaukės hormonais, progesteronu, rekombinantiniu FSH.
Liuteininės fazės nepakankamumas gydomas progesteronu, hCG. Veiksmingas geriamasis progestagenas yra didrogesteronas, jo molekulė yra panašios struktūros į endogeninį progesteroną, jis, net ilgą laiką vartojamas, nesukelia nepageidaujamo androgeninio poveikio moterims bei virilizuojamojo poveikio moteriškos lyties vaisiui. Kaip minėta, vystantis normaliam nėštumui, moters imuninė sistema kinta, kad būtų apsaugotas vaisius. Nustatyta, kad apsaugant vaisių svarbūs vadinamieji P receptoriai, kuriuos paveikus gaminamas baltymas, svarbus embriono apsaugos imunomoduliacijai. Nustatyta, kad moterims, kurioms įvyksta įprastiniai persileidimai, yra mažiau P receptorių. Didrogesteronas (Duphaston) užtikrina pakankamą P receptorių aktyvumą ir baltymo, reikalingo embriono apsaugos imunomoduliacijai, gamybą. Didrogesteronas koreguoja liuteininės fazės nepakankamumą ir indukuoja apsauginę imunomoduliaciją, tai užtikrina sėkmingą tolesnę nėštumo eigą. Duphaston mažina savaiminių persileidimų skaičių ir neturi nepageidaujamo poveikio tolesniam nėštumo vystymuisi.
Rekomenduojama tokia didrogesterono skyrimo schema:
1. Gresiantis persileidimas. Išgerti 40 mg didrogesterono, vėliau, kol išnyks simptomai, gerti po 10 mg kas 8 val.
2. Kartotinis persileidimas, sukeltas geltonkūnio funkcijos nepakankamumo. Iki 20 nėštumo savaitės gerti po 10 mg du kartus per dieną.
Esant infekciniams sukėlėjams gydoma antibiotikais.
Ištyrus abiejų tėvų HLA-A ir HLA-B ir nustačius pakitimus, atliekama plazmaferezė motinai, vyro limfocitų injekcija prieš nėštumą. Aptikus antinuklearinių antikūnų (antikardiolipidinių bei lupus antikoagulianto), taikomas specifinis ligos gydymas.
Gresiant persileidimui patartina vengti lytinių santykių bei ribojamas fizinis aktyvumas, nors šių priemonių veiksmingumas nėra įrodytas. Esant prasidėjusiam persileidimui ir žuvusiam vaisiui (ar esant nesivystančiam nėštumui), pacientė stacionarizuojama ir atliekamas chirurginis likusių nėštumo audinių pašalinimas iš gimdos. Sepsinis (infekuotas) persileidimas gydomas antibiotikų terapija ir chirurginiu būdu. Įvykus visiškam persileidimui, moteris stebima, gydyti nereikia. 

Ar galima savaiminių persileidimų profilaktika?


Deja, šiuo metu dar nėra moksliniais įrodymais pagrįstų duomenų, kokius tyrimus reiktų atlikti įvykus persileidimui bei kokiais metodais gydyti gresiantį persileidimą. Kadangi dažniausiai savaiminių persileidimų priežastys lieka neaiškios, apie šios patologijos profilaktiką kalbėti sunku, tačiau ir šiuo atveju specialistai stengiasi padėti. Stengiantis išvengti galimo savaiminio persileidimo, iki pastojant reikia ieškoti rizikos veiksnių ir juos koreguoti.
Labai svarbu dar prieš pastojant išsiaiškinti, ar partneriams nėra persileidimo rizikos veiksnių. Čia svarbūs abiejų partnerių medicininės, socialinės, psichologinės ir genetinės anamnezės duomenys, taip pat tai, kokių medikamentų buvo ar yra vartojama, ar nėra piktnaudžiaujama alkoholiu, tabaku, ar nevartojama narkotikų. Jeigu jau yra buvęs savaiminis persileidimas, reikia išsiaiškinti, kokiu nėštumo laikotarpiu jis įvyko, nes kitų persileidimų rizika tuo metu gali būti didesnė.
Moteris sveriama, matuojamas jos ūgis, kraujo spaudimas, kryptingai tiriama, ar ji neserga endokrininės sistemos arba infekcinėmis ligomis. Ieškant galimų hormonų pusiausvyros sutrikimų stebima, ar nėra hirsutizmo arba kitų hiperandrogenijos požymių, krūtys tiriamos, ar neišsivystė galaktorėja. Ginekologinio tyrimo metu kreipiamas dėmesys į genitalijų išsivystymą, paslankumą, skausmingumą. Laboratorinių tyrimų, kuriais remiantis būtų galima numatyti galimą savaiminį persileidimą, nėra, tačiau įtariant genetinę ar infekcinę ligą galima atlikti specifinius kiekvienam tyrimus. Vyresnėms kaip 35 metų amžiaus moterims arba kai šeimoje ar giminėje yra vaikų, sergančių įgimtomis genetinėmis ligomis ar apsigimimais, rekomenduojama pirmoje nėštumo pusėje išsitirti žmogaus genetikos centre.
Įtarus, kad galima persileidimo priežastis susijusi su chromosomų pakitimais, rekomenduojama ištirti tėvų kariotipą, persileidimo metu paimtų nėštumo audinių genetinį kariotipą. Pasaulyje tokiais atvejais porai siūloma atlikti inseminaciją ar IVF donoro sperma, embriono perkėlimą.
Diagnozavus genitalijų anatomijos defektus (atlikus
histerosalpingografiją, histeroskopiją ar laparoskopiją), siūlomos įvairios gimdos koreguojamosios operacijos, miomektomijos, gimdos kaklelio apsiuvimas.
Hormoniniai sutrikimai nustatomi ištyrus T3, T4, TTH ir progesterono kiekį serume; atlikus endometriumo biopsiją liuteininės fazės metu, nustatomas glikuotas Hb. Šie sutrikimai atitinkamai koreguojami skydliaukės hormonais, progesteronu, rekombinantiniu FSH.
Liuteininės fazės nepakankamumas gydomas progesteronu, hCG. Veiksmingas geriamasis progestagenas yra didrogesteronas, jo molekulė yra panašios struktūros į endogeninį progesteroną, jis, net ilgą laiką vartojamas, nesukelia nepageidaujamo androgeninio poveikio moterims bei virilizuojamojo poveikio moteriškos lyties vaisiui. Kaip minėta, vystantis normaliam nėštumui, moters imuninė sistema kinta, kad būtų apsaugotas vaisius. Nustatyta, kad apsaugant vaisių svarbūs vadinamieji P receptoriai, kuriuos paveikus gaminamas baltymas, svarbus embriono apsaugos imunomoduliacijai. Nustatyta, kad moterims, kurioms įvyksta įprastiniai persileidimai, yra mažiau P receptorių. Didrogesteronas (Duphaston) užtikrina pakankamą P receptorių aktyvumą ir baltymo, reikalingo embriono apsaugos imunomoduliacijai, gamybą. Didrogesteronas koreguoja liuteininės fazės nepakankamumą ir indukuoja apsauginę imunomoduliaciją, tai užtikrina sėkmingą tolesnę nėštumo eigą. Duphaston mažina savaiminių persileidimų skaičių ir neturi nepageidaujamo poveikio tolesniam nėštumo vystymuisi.
Rekomenduojama tokia didrogesterono skyrimo schema:
1. Gresiantis persileidimas. Išgerti 40 mg didrogesterono, vėliau, kol išnyks simptomai, gerti po 10 mg kas 8 val.
2. Kartotinis persileidimas, sukeltas geltonkūnio funkcijos nepakankamumo. Iki 20 nėštumo savaitės gerti po 10 mg du kartus per dieną.
Esant infekciniams sukėlėjams gydoma antibiotikais.
Ištyrus abiejų tėvų HLA-A ir HLA-B ir nustačius pakitimus, atliekama plazmaferezė motinai, vyro limfocitų injekcija prieš nėštumą. Aptikus antinuklearinių antikūnų (antikardiolipidinių bei lupus antikoagulianto), taikomas specifinis ligos gydymas.
Gresiant persileidimui patartina vengti lytinių santykių bei ribojamas fizinis aktyvumas, nors šių priemonių veiksmingumas nėra įrodytas. Esant prasidėjusiam persileidimui ir žuvusiam vaisiui (ar esant nesivystančiam nėštumui), pacientė stacionarizuojama ir atliekamas chirurginis likusių nėštumo audinių pašalinimas iš gimdos. Sepsinis (infekuotas) persileidimas gydomas antibiotikų terapija ir chirurginiu būdu. Įvykus visiškam persileidimui, moteris stebima, gydyti nereikia.

Susiję straipsniai

Video

Naujausi gydytojų atsakymai

Mūsų draugai